Nors nebuvo tada jokios sąjungos, tik stalinistinė pajunga, o mūsų gimtą šalį, negailestingai apiplėštą, liaudis vadino tarbų Lietuva.
Ir stengės kadrai per ištisus 30 atkurtosios metų, kad kuo daugiau joje liktų sovietų tarbų raugo.
Pėdsakų liko ir liks, net materialių paminklų arba pavadinimų, dėl kurių dabar svarstybos, bet suvokim daiktų paskirtį.
Suvokim ir paskirtį pastangų, kad viešosios sąmonės pakraščiais tebesivalkiotų nebeprisimenamų „tarybų" atliekos.
Štai ką tik pamatėm, tautiečiams vėl stumdantis dėl Justino Marcinkevičiaus, kaip „tarybmetis" darsyk mėginama įterpti net į mūsų dabarties istoriografiją.
Tada grįžkit, vyručiai, pas Juozą Žiugždą ir aiškinkit nuo varčios, kas buvo mėnulio pilnaties „tarybų" imperija ir kuo užsikąsdama ji rijo vargšes tarybas.
O dar paprasčiau būtų prisiminti Romo Lileikio karvės dainelę: „Baikit, vyrai, nesąmones, prie jūros mano tėvynė".
