Tas žodis nuolat kartojosi.
Kažkaip ir paklausiau: apie ką čia debaltuojat, gal buvote Debalcevėje, Bučoje? Kas ta jūsų ikanami?
Vienas pažiūrėjo į mane iš aukšto – į kvailį – ir glaustai paaiškino:
– Ikanami yra svarbiausia. Štai šitas Vilnius yra, o rytoj jo nebus. Babach – ir Bachmuto nėra. Bet ikanami visada bus!
Taip pat skaitykite
Ėjau tolyn supykęs ir galvojau. Kūrybiškai, kol šį tą sugalvojau.
– Ta jūsų ikanami niekas! Šūdniekis! Šiandien suvalgei, rytoj pakakojai, ir visa tavo ikanami.
Norėjau garsiai tą rėžti, net viešai. Nuo Laisvės paminklo prie Najorko.
Bet jų jau nebuvo.
