Atėjau valanda vėliau. Viena priežasčių – senatvės vienatvė, o kita – per naktį rašinėjau, ką būtų reikėję pasakyti. Pasiliko galvos kišenėje. Tad štai sakau dabar, bent šiuo privataus karvelių pašto būdu.
Knyga „Kodėl mes“ („Sofoklio“ leidykla), tai ilgų metų minčių mišrainė – bandymas kalbėti apie žmones jų bendrijų pasistumdymuose ir apie tą gamtos arba Dievo padarą žmogų, kuris ir pats daugybę visko pasidaro. Nelaimių ir nesąmonių (kaip dabar kariaudamas su savimi rūšies viduje), vilčių ir stebuklų, gal ir globalią pražūties bedugnę. Iš to – pasiūlymas mąstyti, nors... Kai dar buvau gimnazistas ir studentas, bravūriškai pasakydavom: „arklys turi didelę galvą, tai tegul jis galvoja“. Toks gimnazistiškas žmonijos požiūris jau ir atvarė ją prie bedugnės krašto.
Ir vis dėlto mąstykim. Apie save kaip žmonių esmės ir būvio mįslę – juk per mažai. Tragiškai per mažai mąstoma.
Tragiškai per mažai mąstoma.
Knyga „Kodėl mes“ tėra signalas sklindąs iš neįtakingo Europos kampo: kad egzistuoja visuotinė žmogaus problema ir kartu jo – to padaro – ateities problema.
Apie ją galima kalbėti tiesiogiai arba netiesiogiai – per Dievo problemą. Tai mėginama.
Tad ir apie sunkią žmogaus paiešką saulėtą vidudienį, gyventojų pilname mieste ir su žibintu rankoje – prisiminkim išminčių Diogeną, – ir apie tarpais aktualėjančią (nukrikščionintame pasaulyje) dievoiešką. Su būties prasmingumo klausimais.
Ar žmonių padermė ypatinga Kūrinijoje, tik štai dvikojų porūšiai sykiais mano, kad jie nevienodai vertingi? Kad leistina kai kuriuos naikinti kaip prastesnius, atsilikusius ir negražius?
Buvom tokioje padėtyje, Lietuva, tartum pasmerkti staigesniam arba lėtesniam išnykimui. Priešinomės. Tai patirtis, kurios turėdami galime nors ir visiems pasiūlyti globalų „dialogą“ Lietuvos pagrindu.
Tikriausiai neišgirs, bet pasiūlyti galime, net privalome – o toliau jau kitų jėgų užduotis.
Taip tardavo Dalai Lama.
