Lenkų istoriografija tradiciškai iškelia ir pabrėžia šį virsmą bei gairę kaip Gegužės Trečiosios konstituciją, nors iš tikrųjų tą pirmąją Europoje 1791 m. ATR konstituciją sudarė ir tebesudaro abu pamatiniai aktai. Lietuvos Respublika įsirašė į savo atmintinų istorinių datų sąrašą būtent 1791 metų gegužės trečiosios – spalio dvidešimtosios konstituciją. Diena, kai darbas užbaigtas, ne mažiau svarbi už tą, kai jis buvo pradėtas.
Keista, kai lietuviškoji šių dienų istoriografija vėl šlubuoja viena koja. Pristatoma tik pirmoji, o nutylima baigiamoji konstitucinio virsmo data, kai Lietuvos (LDK) atstovavimo teisės buvo sulygintos su Karūnos teisėmis.
Kas buvo Lietuvos įgaliotiniai, pasirašę Abiejų tautų įžadą? Štai jie:
Kazimieras kunigaikštis Sapiega, Lietuvos artilerijos generolas, LDK konfederacijos maršalas,
Juozapas Korvinas Kosakovskis, Livonijos ir Kuršo vyskupas, Vilniaus vyskupijos koadjutorius,
Kazimieras Konstantinas Pliateris, Trakų kaštelionas, deputatas iš LDK senato,
Juozapas Zabiela, atstovas iš Žemaičių kunigaikštystės, deputatas konstitucijai,
Juozapas Vaisenhofas, Livonijos atstovas, deputatas iš LDK,
Adomas Liutauras Chreptavičius, Naugarduko atstovas, deputatas iš LDK provincijos,
Adomas Rupeika, Žemaičių žemės teisėjas ir atstovas.
Garbė signatarams!
Lietuvai tie dalykai svarbūs visais atžvilgiais.
Istorija turi būti matoma visa. Ir apmąstoma įvairialypiuose tarpusavio ryšiuose.
Kaip rašė įžymus lenkų istorikas ir Gegužės 3 konstitucijos aplinkybių tyrėjas Julius Bardachas,
„Jeigu lietuvių tauta išlaikė savo identitetą ir valstybingumo tradicijas, sugebėdama 1918 metais atgauti nepriklausomybę, tai yra ir dalelė nuopelno tų asmenų, kurie Ketverių metų seime Abiejų Tautų Respublikos rėmuose sugebėjo sėkmingai ginti LDK atskirumą ir teises.“
Tikiuosi, ateinančią spalio 20-ąją deramai prisiminsime, į atminties renginį pasikviesdami ir brolius lenkus.
