Lietuva, kaip ir Lenkija, tuomet žengė pirmyn modernizuodamos abiejų valstybių gyvenimą ir plėsdamos žmonių teises tebesant monarchijai ir luomams. Tad be Prancūzų revoliucijos radikalizmo, o pagal savo brandą ir galimybes. Jekaterinai Antrajai ir tai jau atrodė žingsniai pranokstą „prancūzų beprotybes“, grėsmingi aplinkinių imperijų interesams. Matyt, jos todėl ir susimokė ATR išvis panaikinti.
Savo ruožtu Lietuvos ir Lenkijos teisinis nuoseklumas galėjo pabūti pavyzdžiu ir Vakarų Europos revoliucionierių laikysenai. Abiejų Tautų Respublika darė ir projektavo didžiąsias permainas – ateity jau ir luomines – be giljotinos. Čia neskambėjo šūkiai: „aristokratus ant žibintų!“ Ketverių metų Seimas niekad nebūtų sumąstęs Vandėjos valstiečių skerdynių. Kiekvieno žmogaus, lygaus ir laisvo, realios teisės buvo jau netoli, bet Napoleonas vėlavo ateiti. Nepajėgė atnešti rusų imperijai savos tvarkos, juolab Kodekso, ir Rusija dar pusei šimtmečio, sudeginusi Maskvą, didvyriškai apgynė savo baudžiavą. Pasiglemžė ir Lietuvą su puse Lenkijos. O jos prisimindavo Abiejų Tautų konstituciją.
Savo ruožtu Lietuvos ir Lenkijos teisinis nuoseklumas galėjo pabūti pavyzdžiu ir Vakarų Europos revoliucionierių laikysenai.
Tada, gerokai pranokstant Rusijos atsilikimą, per bajorų-miestiečių lygybės virsmą pagarbiai pastebėta ir valstiečių liaudis. Mužikai valsčionys. Valstybė turėsianti juos globoti nuo žemvaldžių savivalės.
Štai didieji lūžiai, kuriuos ligi šiol prisimename.
***
Abiejų Tautų Tarpusavio Įžadas, vertinant šiandien ir mokantis iš jo.
Čia būtina turėti mokslinį, tad ir šaltinių žodynus komentuojantį, vertimą. Įdėmiai pasklaidžius, tekste gausu įdomybių, tad ir politiškai rezonuojančių, istorinės hermeneutikos perlų.
Valdymo Įstatyme (gegužės 3 Pastanawims) ir jį papildančiame Absakyme Stonų Surinktųjų (gegužės 5 Deklaracyja, lenkiškas tarptautinis terminas ir matomos vėl atskiros dvi politinio žodyno užduotys) – visur yra gausu svarbių besiformuojančios politinės lietuvių kalbos sąvokų, kurias privalu išsiaiškinti, išgryninti ir susiprasti jose.
Suvokim, kad tai naujųjų laikų europinės šalies – jau lietuvių kalba! – pamatiniai tekstai, kurių dar nesam tinkamai paskelbę-išleidę.
Pradedant pirmuoju preambuliniu Įžado 175 žodžių (!) sakiniu – iki daugtaškio, atrodytų, kad „Mes“, pagal išvardijamo majestoto turinį ir kultūros tradiciją, tai vienas asmuo, karalius ir didysis kunigaikštis. Tačiau tolesniame tekste „mes“ tampa ir tautomis (Giminėmis), ir valstybėmis (Ponystomis), nelygu kuriam nūdieniam vertėjui kitaip atrodė. Susitvarkykim tame ūkyje.
Idealu būtų sudaryti darbo grupę (atsiprašau Seimo), parengti ir paskelbti praskaidrintą Įžadą, tegu ir su liekančiais klaustukais, ligi spalio 20-osios, numatomo Konstitucijos užbaigos minėjimo). Ar pajėgus tam Lietuvos istorijos mokslas – pamatysime.
O Lietuvos Seime Vilniuje galėtų atsirasti valstybininko Kazimiero Nestoro Sapiegos salė.
O Lietuvos Seime Vilniuje galėtų atsirasti valstybininko Kazimiero Nestoro Sapiegos salė.
Gal ir kolektyvinė: visų Lietuvos pusės Įžado signatarų.