Tai mūsų naujausioji istorija, kurios nuosekliai parašytos vis dar stokojame. O per spragas lenda visokių spekuliacijų, ypač apie valstybės valdžios sąrangą pirmuoju 1990-1992 m. laikotarpiu. Atsiranda išvedžiotojų, kurie aiškina, kad jeigu to meto Laikinajame pagrindiniame Įstatyme (Laikinojoje konstitucijoje) ko nors nebuvo įrašyta, tai gyvenime, tikrovėje to ir nebuvę.
Popierius keliamas aukščiau už politinį gyvenimą, realų būvį ir atmintį. Įdomiausia, kad itin reikšminga matoma ne tai, kas įrašyta Laikinojoje konstitucijoje, o tai, ko joje nėra! Jeigu nėra, tai ir nebuvo.... Su tuo nesutiktų a.a. akademikas Juozas Bulavas, kurio mintį gerai įsidėmėjau: „reali konstitucija yra kitokia, ji visuomet pranoksta formaliąją konstituciją, todėl ši vis taisoma, papildoma“.
Su realistais nelengva, tikrovė yra tikrovė, tad formalistai susikūrė ir prireikus naudoja manevrą: „teisiškai nebuvo“. Panašu į „suverenitetą sudėtyje“, o paprastai skambėtų – buvo, bet nebuvo. Pamatysim, kad tąsyk „nebuvo“ labai daug ko.
Nūnai pažvelkime ir į istorinį popierių, kuris tikrai buvo AT priimtas, patvirtintas tą pačią 1990-ųjų kovo 11-ąją, po to nuolat papildomas.
Taigi Kovo 11-osios naktį Lietuvoje priimta Laikinoji valstybės konstitucija. Joje kai ko išties nebuvo, dėl tų momentų ligi šiol ginčijamasi. Buvo ir sovietinio balasto, mat norėjosi vienybės.
Bet jeigu eisim pagal Laikinąją, tai pasirodys, kad Kovo 11-osios šalelėje nebuvo nei valstiečių, nei proto bei kirvio darbininkų. Nei mokytojų, nei kunigų, nei daktarų. Jokių luomų, tik įstabi išimtis kolūkiečiams. Privilegija! Vieninteliai, žiūrėkim apie tai toliau.
Aišku, nereikėjo minėti nė valstybės vadovų. Tegu vadovauja, jei sugeba. Popieriuje, valstybės atkūrimo akte, buvo Tauta – irgi be valstiečių, darbininkų ir kokių nors vadovų. Laikinojoje konstitucijoje nebuvo nė tautos atstovybės, tik deputatai ir tarybos, dar pareigūnai. Jokių atstovų. Nors ir šampaną liaudis gerdavo būtent per savo atstovus, o tauta darė stebuklus, juk prisimenam.
Iš to ir šių dienų idėja žengti balsais atgal į vis dar netobulą ateitį. Be konstitucinių piliečių valstiečių, tarkim, jeigu jie per savo vadovus trokšta tebebūti kolūkiečiais.
Net su darbo valandų ir atostogų trukme, kurią nustato ne įstatymas, ne valstybė, o pats kolūkis! (Realiai, kolūkio pirmininkas). Ir su pensija, kurią tau skiria, jeigu skiria, tavo gerasis kolūkis... Taip Laikinojoje konstitucijoje.
Ilgi pasiilgimai. „Šeimą gina valstybė“ (irgi ten). Bet nepasakyta, kad ją gina ir sveikas protas, ir tradicija, ir pavydūs sutuoktiniai, ir ypatingos viešos organizacijos, prireikus šturmuojančios kokį Seimą. Nepasakyta! Todėl tokios nekonstitucinės šeimų gynybos tarsi neturėtų būti.
Beje, viename didžiųjų pamatinių Europos dokumentų pasakyta, kad žmogus gimsta laisvas. Tačiau ši prigimtinė teisė neįrašyta Lietuvos konstitucijose. Pagal neįrašymo doktriną tai reikštų, kad atitinkamos individo laisvės neturėjome ir neturime. Laikinojoje įrašyta tik sąžinės laisvė (turintiems sąžinę) ir teisė į gyvenamąjį plotą tartum bet kurioje šalyje. Taip šis klausimas uždarytas.
Vis dėlto, su kokiu dideliu autoritariniu aplombu nebūtų porijama apie amžiams uždarytus klausimus, linkiu mums likti disidentais.
Protas tenebūnie uždarytas.
Tiek žinių ir perspėjimas, kad žengę gera valia „pirmyn į praeitį“, neatrodytume pasauliui juokingi.
