Europoje vyko, tęsėsi „teritoriniai politiniai pokyčiai“, dėl kurių jau 1939-ųjų rugpjūčio 23-iąją Maskvoje buvo sutarę naujieji sąjungininkai: Hitleris ir Stalinas. Europa bus palaužta ir perbraižyta! Pasirašė J.von Ribbentropas ir V.Molotovas, o greta stovėjo ir rankas trynė komunistinės Rusijos – SSRS diktatorius.
Tai Maskvos paktas, Antrojo pasaulinio karo pradžia.
„Nadul Gitlera!“ – džiugavo Stalinas po pasirašymo, Ribbentropui jau išsikridus atagal į Berlyną pranešti fiureriui, kad viskas tvarkoj. Ordnung. Lenkijai galas, ją likviduosime socialistinėje Maskvos-Berlyno talkoje (Maskva gudriai luktelėjo), o tarpinius mažiukus pasiglemšime antruoju grybšniu. Suderinę aukštuosius „interesus“, kas ką ima.
Tarp suderėtų ir parduotų mažųjų kaimynų dar gyvavo Lietuva. Ligi birželio 15-osios. Ankstyvą rytą, kai Maskva jau gavo žinią iš Kauno, kad Lietuva besąlygiškai kapituliuoja, mūsų valstybės sieną peržengė teroristinis SSRS arba Raudonosios Armijos padalinys, aplaistydamas žygio pradžią Lietuvos pareigūno, pasienio policijos karininko Aleksandro Barausko, krauju. Območili. Paleido ankstyvojo perspėjimo signalą tarsi fosforinę raketą – visiems taip bus, jei išdrįsite priešintis.
Nors Vyriausybė lemtingame nakties posėdyje, atmesdama prezidento valią (demokratijos pergalė!), jau buvo nutarusi nesipriešinti, bet okupantai vieną karį vis tiek nužudė. Dėl aiškumo.
Priešintis sovietų invazijai atsisakė Lietuvos kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, slaptasis priešo agentas, viską padaręs, kad kariuomenė tūnotų nuginkluota, bejėgė. „Ginklu pasipriešinti negalime“, tarė ir buvęs krašto apsaugos ministras bei kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis. Lyg ir palikęs mintį, kad reiktų priešintis kitais būdais. Tuo tarpu okupantai jau reikalavo sutikti juos kaip draugus ir išvaduotojus.
Supraskime, kai dabar minime baisõs dienas: pirmiau atėjo birželio 15-toji, o po jos – birželio 14-toji. Toks buvo Stalino kalendorius.
Pirmuoju išvaduotu lietuviu tapo Aleksandras Barauskas. Sukapojo kardais ir nušovė šeimos akivaizdoje.
Lietuvos vyriausybė nusibaigdama neįstengė reaguoti net į kruviną agresiją, neįteikė protesto, neprabilo tautai Radiofono bangomis.
O dabar, beje, ar pareikšim ką nors 80-mečio proga? Kokiais veiksmais, gal renginiais, Lietuva sutinka šią baisią sukaktį, valstybės žūtį prieš 80 metų?
Bemaž jokiais. Vienas kitas politikas ką nors tarstels. Užtat Maskva rusiškos Dūmos deputatų iniciatyva skelbia pasauliui, kad jų šalis – draugai Stalinas ir Molotovas, taip ir tie pasienio žudikai, – viską darė gerai ir teisingai.
Tokia Dūmos žinutė milijonų paaukotų rusų kareivėlių palikuonims. Kokia gi mūsų žinia sau? Kas ta birželio 15-toji?
Iš pradžių į kažkieno vyriausybę atėjo nevilties ir pasidavimo virusas. Gal ir spėliojanti įžvalga, kur mažesnė blogybė...
Po to atžlegėjo tankai raudonomis žvaigždėmis ir užplūdo pasaulio valkatų armija – skudurais kojas apsiautavę raudonarmiečiai.
Su staliniečiais politrukais, visagaliais čekistais.
Sykiu atėjo generalinis ideologinis priesakas: smerkti ir persekioti visaip galvojančius, skelbiant juos mitologinės, tarsi negalvojančios, liaudies priešais.
Galvoti – tai jau reiškė galvoti kitaip, negu ištikimųjų stalinistų tikėjimas. Šalin tuos netikėlius! Mirtis priešams!
Pranašai, iš tikrųjų aukštesnio rango tarnai, reikalavo galvų. Pavergtuosius reikėjo ne tik parklupdyti, bet ir parišti krauju.
Justą Paleckį privertė pasirašyti nuosprendį Juozui ir Marijai Urbšiams. Vargšas po to teisinosi laikinai išprotėjęs. Štai, draugai, birželio 15-toji.
Smurtas, teroras, politrabota nuosekliai, o dar neišsyk, sovietizavo sąmonę ir sąžinę.
Aš jus atleidžiu nuo sąžinės, sakė ir Hitleris, ir Stalinas.
Tebevertinantys ir sąmonę, ir sąžinę, sukilo. Orumo sukilimas.
Po savaitės prisiminsim ir Sukilimą.
Supraskime, kai dabar minime baisõs dienas: pirmiau atėjo birželio 15-toji, o po jos – birželio 14-toji. Toks buvo Stalino kalendorius.
Tik po birželio 15-osios, kai Lietuvos Vyriausybė pasidavė ir atsisakė Lietuvos, atėjo birželio 14-oji, fizinis genocidas. Nepamirškim savo valstybės likimo, nutylėjimais neterškime smegenų liekanų. Juodoji istorinė diena yra birželio 15-oji. Vėliavos juodais kaspinais.
Susirinkim pirmadienį oriai pasivaikščioti Daukanto aikštėje 13 valandą.
