Bet lietuvišką striboką apramino svari ruso karininko ranka ant peties: „Liaukis! Ji ne banditka, ji geroika!“ Ji – didvyrė...
Tarė kareivis, tikras karys frontininkas (turbūt), matęs daug mirčių ir elgesio pavyzdžių. Epizodą įsiminiau iš Atgimimo laikų „Švyturio“ žurnalo. Vaikinukas iš gretimo, gal tos pačios Kalniškės kaimo, vaikščiojo po kautynių lauką, matė ir girdėjo, po 40 suvirš metų papasakojo.
Žinokim, ir visi težino. Ir susivokim. „Ginti žūstančios tėvynės nuo kazokų ir Maskvos“... Vyko karas prieš Lietuvą; net Vokietija jau buvo kapituliavusi, o čia kažkokie priešinasi, gina savo žemę ir laisvę...
Tas karas tebevyksta. Istorijos apkasai tebėra atviri, į juos toliau pila melą. Dabar atsirado neblogas žodis – melagiena.
Išjunk priešo kanalus su melagiena – ir tu laisvės karys.
