Antai vėl diskusija dėl Petro Cvirkos paminklo Vilniuje, P.Cvirkos skvere. (Ar yra toks skveras? Adresai?) Seimo narys A.Anušauskas primena artėjantį Lietuvos sunaikinimo 80-metį ir siūlo svarstyti paminklo iškiliam SSRS kolaborantui nukėlimą bent iš pagarbos raudonojo teroro aukoms. Panašiai kalba kitas Seimo narys A.Ažubalis, prašydamas miesto valdžios artimiausiu metu nukelti P.Cvirkos paminklą, kadaise pastatytą išskirtinėje miesto vietoje ir ne už literatūtą.
ELTA, nušviečianti šios dienos padėtį, vadina P.Cvirką poetu, tiek težinomi jo kūrybos nuopelnai. Dabar daugiau iškyla kitkas. Tą kitką žinodami, ar parinktume paminklui būtent šią vietą?
Esamos paminklo vietos šalininkai kryptingai gailestauja dėl kraupoko griovimo, nors net užtarianti Rašytojų sąjunga buvo tikslesnė, išvengusi perkelimo idėjos, ragindama tik „negriauti“. O jei stovėtų kitur?
Nesipainiokim, kalbama apie vietą. Gal R.Šimašius būtų leidęs Vytį mažiau reikšmingame skverelyje.
Nūnai Vilniaus meras mėgina paversti paminklo vietos klausimą rinkiminiu. „Spręsime po rinkimų“. Nejau atsižvelgę į jų rezultatus? Toks požiūris dar savaip iškreiptų įsisenėjusią problemą. Juk po šių rinkimų vėl artės kitokie, gal savivaldos rinkimai.
Siūlymai svarstyti „teritorijos“ dalykus, tai vėl savęs apgaudinėjimas. Kaip ir viltys, kad pavyks šį sovietų valdžios užsakytą J.Mikėno kūrinį, kuris galėtų rasti vietą muziejuje, naujai kokybiškai „įkontekstinti“ dabartinėje vietoje, Nacionalinės koncertų salės prieigose. Įkontekstinimas kokiu nors užnugario ekranu, kuriame šviečiančia eilute bėgtų P.Cvirkos himnai J.Stalinui, viską paaiškintų, bet aš to nesiūlau.
