Išėjo tarsi geruoju, tik ant kareivinių sienų rašė: „Mes dar sugrįšim!“
Kad taip neatsitiktų, palaikėm draugiškus ryšius su B.Jelcino vadovaujama Rusija ir stiprinome savo būvį tarptautinėse demokratijų sąjungose, ES ir NATO. Turim net konstitucinę neatšaukiamą nuostatą: nesijungti į jokias posovietines erdves. Tegu jie sau, kaip nutars, o mes – kitur. Skiriamoji linija kultūroje ir žemėlapyje – tarp demokratijų ir nedemokratijų. Kviečiam Ukrainą, Gudiją būti su demokratijomis.
Bet šventėm savo laisvę – nuo ko?
Nuo nelaisvės, be abejo.
Pakanka žvilgterti į televizorių apie padėtį Baltarusijoje, ir taps aišku. Esam nuo to laisvi ir apsaugoti. Apsisaugoję. Mat ne tik gudai-baltarusiai, juk demonstruojantys už laisvę rusai irgi nelaisvi nuo ciniškų valdiškų smūgių. Politiniai opozicionieriai visai nelaisvi, net laisvajame pasaulyje neapsaugoti nuo teroristų nuodytojų. Taip ir bus, kol neišsinuodys pačios teroristų peryklos Rusijoje. Ukrainiečiai nelaisvi nuo smogikų, prisamdytų ir atsiunčiamų iš Rusijos. Lietuviai kol kas laisvi, įsiveržimais tik grasoma, nuodai lašinami per „baltijskus“, per „būkistus“ (jedinstvoj).
Esam gana laisvi nuo baimės (net stengiamės nematyti Astravo pabaisos) ir nuo Kremliaus kvailių diktatūros. Deja, tai ne viskas.
Velkame baisų nelaisvės paveldą. Nelaisvėje ir po to tapome (kai kurie) beveik „laisvi“ nuo sąžinės, nuo padorumo, nuo pareigos artimiesiems ir tėvynei.
Kas be ko, „laisvi“ nuo pagarbos žmonėms ir gamtai, nuo meilės žmonėms ir gamtai. Tokia tariama „laisvė“ yra pražūtinga. Šėtono vilionė. Ją, kaip žudantį gobšuolių palaidumą, tevaržo širdies ir sąžinės įstatymai. Svarbesni už Seimo priiminėjamus ir kaitaliojamus.
Niekad nepamirškim Kęstučio Genio žodžių: „Lietuva – tai sąžinė“. Išties – atsisakę sąžinės, neteksim ir Lietuvos.
