Šis genocidinis naikinimas ryškiausiai ir kraupiai sušvito per nežmoniškus masinius Lietuvos gyventojų trėmimus, kurių pradžia 1941 m. birželio 14 d. Tai data, nuosekliai prisimenama sąvokomis „gedulas“ ir „viltis“, kartais „atmintis"; bet kur kas rečiau kaip Sovietų Sąjungos nusikaltimas žmoniškumui ir Lietuvai. Ligi šiol nesame pareikalavę nusikaltėlių atsakomybės ir atskaitomybės. Vis gedime ir gedime kankinių, minėdami lyg stichinę nelaimę, kokio taifūno arba bevardžio maro aukas. Tačiau nelaimė atėjo metais anksčiau, birželio 15-ąją. Neleistina atjautoje ir atmintyje – su visa jų svarba – nejučia graudžiai išplauti mūsų valstybės naikinimo datas. Gyventojų nuožmus nedelsiamas ir lėtinis naikinimas – jau baisiojo dviejų tironijų sąmokslo pasekmė.
Stebiu politikų gudragalvystes ir nesuprantu, kodėl svarbi, išsivadavimo bangoje įsteigta institucija turi netekti genocido ir rezistencijos sąvokų. Dėl šio genocido pripažinimo genocidu tiek metų kovota. Ar nebus dar sykį ketinama nuasmeninti ir nuplauti žmogžudį? Tai įvyktų, nusikaltėlių valstybę pervadinus „režimu“ ir įsivėlus į filosofavimus apie totalitarizmą ir autoritarizmą. Ne Stalino režimas, bet Stalino valstybė, ponai prisiekusieji. Tai prieš ją kilo vergiama Lietuvos valstybė, pradedant 1941 m. vasaros sukilimu, tai iš jos – ne kokio ten „režimo“ – išsivadavome 1990–1991–aisiais. Pastarajame, didžiajame Lietuvos sukilime. Nesusipainiokime.
