Vytautas Landsbergis: Paminklai ir kelio ženklai

O bu­vęs ant­ka­pi­nis pa­mink­las Sa­lo­mė­jai Nė­riai (ge­rai, kad per­kel­tas, riau­šių ne­bu­vo), sto­vė­jęs už su­nai­kin­to Ne­ži­no­mo­jo ka­rei­vio ka­po? O vie­ši me­mo­ria­lai stri­bams, ku­riais kaip sa­vo ka­rei­viais rū­pi­na­si Ru­si­jos val­džia? Ver­tė­tų per­kel­ti į ka­pi­nes, bet. Ma­tom da­ro­mą ar­ba pa­lai­ko­mą po­li­ti­ką, ir nuo jos ne­pa­bėg­si pa­vel­dų kūlg­rin­do­mis, ku­rios vis dėl­to tie­sia­mos per pel­kes. Gal ga­lė­tų ras­tis pa­pil­do­mų ke­lio ženk­lų?
 
Ne vie­nas nu­steb­da­vo, o ki­tas pa­gir­da­vo už to­le­ran­ci­ją, kad Lie­tu­va ger­bia ir sau­go jos sos­ti­nės užg­ro­bė­jo šir­dies ka­pą. Par­adok­sas? Vie­nas Lie­tu­vos dva­sios fe­no­me­nų? Čia ti­krai pra­vers­tų ke­lio ženk­las. Pa­vyz­džiui, dai­li ste­la su au­ten­tiš­ku teks­tu tri­mis kal­bo­mis.
 
„Bran­gus my­li­mas Vil­niau, ta­ve sos­ti­ne pa­da­rė – rei­kia tai at­vi­rai pa­sa­ky­ti – ne len­kiš­ka ran­ka, bet di­džios pa­stan­gos lie­tu­vių tau­tos, ka­da ji grū­mė­si rūs­čio­je ir di­džio­je ko­vo­je su vi­su ją su­pan­čiu pa­sau­liu, ne­išs­ki­riant nė Len­ki­jos. Ne­pap­ras­ta va­lia pa­go­niš­kos Lie­tu­vos did­vy­rių, ku­rie ta­da sta­tė di­džią vals­ty­bę nuo jū­ros li­gi jū­ros, nuo gar­sių­jų Mask­vos sie­nų li­gi pat drums­tos Vys­los kran­tų – va­lia di­džių­jų kar­žy­gių Kęs­tu­čio ir Al­gir­do, di­din­gų sa­vo jau­di­nan­čia san­do­ra, taip pat di­džių is­to­ri­niuo­se gin­čuo­se Vy­tau­to ir Jo­gai­los – iš­kė­lė šias sie­nas, pa­sta­tė pa­ma­tus mū­sų mies­to, sa­vo sos­ti­nės.
 
Józef Pil­suds­ki.“
 
Toks bū­tų pa­mink­las J.Pil­suds­kio są­ži­nei, kar­tais pra­šnek­da­vu­siai bent žo­džiais, jei ne dar­bais.

Te­gul po­li­ti­kai, is­to­ri­kai, fi­lo­lo­gai gin­či­ja­si, ką reiš­kė 1922 me­tais bū­si­mo­jo dik­ta­to­riaus Vil­niu­je iš­tar­ti žo­džiai „mū­sų mies­to“? Ar už jų sly­pė­jo „Mes, Pil­suds­kis...“, ar „Mes, Vi­du­rio Lie­tu­va“ (ma­rio­ne­ti­nė vals­ty­bė­lė li­gi in­kor­po­ra­ci­jos į kai­my­ni­nę oku­puo­jan­čią vals­ty­bę), ar „Mes, Len­ki­ja...“? Svar­biau ma­ty­ti tos dvi­ly­pės as­me­ny­bės po­lin­kius į kil­nią po­zą, kai ka­da pa­sa­kant ir tie­są. To­kie pro­ver­žiai ga­li bū­ti ger­bia­mi, ir tai pa­aiš­kin­tų šio vil­nie­čio šir­dies pa­mink­lo sau­go­ji­mą ne­kerš­tin­gos Lie­tu­vos sos­ti­nė­je.

Mu­rav­jo­vo-Ko­ri­ko pa­mink­lo (jei bū­tų iš­li­kęs) gal ne­sau­go­tu­me, nors pa­vel­do­sau­gi­nin­kų nuo­mo­nę šiuo hi­po­te­ti­niu klau­si­mu bū­tų įdo­mu iš­girs­ti.

Mu­rav­jo­vo-Ko­ri­ko pa­mink­lo (jei bū­tų iš­li­kęs) gal ne­sau­go­tu­me, nors pa­vel­do­sau­gi­nin­kų nuo­mo­nę šiuo hi­po­te­ti­niu klau­si­mu bū­tų įdo­mu iš­girs­ti.

Pa­mink­las rau­do­nar­mie­čiams ant til­to pri­me­na vei­kiau pa­sta­rą­jį at­ve­jį. Ne­iš­ves­tie­ji prieš 20 me­tų na­mo­lio, jie te­bes­to­vi Sta­li­no už­ka­ria­vi­mų sar­gy­bo­je. So­vie­ti­nė tai­kos gy­ni­mo de­ma­go­gi­ja ta­da reiš­kė bū­tent už­ka­ria­vi­mų įtvir­ti­ni­mą „na­ve­ki“. Jei nū­nai sto­ko­ja­me pi­lie­ti­nės ir pro­to jė­gos, ku­ri per­kel­tų rau­do­nar­mie­čius į ra­mes­nę, tin­ka­mes­nę ir ne­pro­vo­kuo­jan­čią mu­zie­ji­nę vie­tą, apa­čio­je ga­lė­tų ras­tis nors tei­sin­gas už­ra­šas – ke­lio ženk­las „Tai­kos sar­gy­bo­je, tai yra SSRS už­ka­ria­vi­mų sar­gy­bo­je“, me­tai, au­to­rius.
 
Ar­tė­jant sa­vi­val­dos rin­ki­mams, lie­tu­viš­kos ir vals­ty­biš­kos par­ti­jos Vil­niu­je ga­lė­tų tai įsi­ra­šy­ti į ar­ti­miau­sių edu­ka­ci­nių dar­bų prog­ra­mas.
 
At­ėjus mū­sų pir­mi­nin­ka­vi­mui Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai, sos­ti­nės val­džia įtai­sė Sei­mui pi­ra­mi­dę su in­for­ma­ci­ja apie ke­tu­ris vals­ty­bės rai­dos eta­pus (be da­bar­ti­nio). Sei­mas gal ir pats ką ži­no, o sve­čiai tu­rė­tų ste­bė­tis vie­nu ne­sta­bi­liu trum­pa­lai­kiu že­mė­la­piu su maž­daug 1922 m. li­ni­jo­mis. Čia at­ski­rai ro­do­mas pra­ncū­zų val­dy­tas Klai­pė­dos kraš­tas ir len­kų oku­puo­ta „Vi­du­rio Lie­tu­va“. Nuo 1920 me­tų tri­mis tarp­vals­ty­bi­nė­mis su­tar­ti­mis – Mask­vos, Bal­du­ri ir Su­val­kų – ši že­mė vis dar bu­vo pri­skir­ta ar­ba pa­lik­ta Lie­tu­vai. Gai­la, ro­do­ma be ke­lio ženk­lų, ku­rie pa­aiš­kin­tų smal­suo­liams anuos lai­ki­nus Eu­ro­pos lo­pus.
 
Prie dau­ge­lį er­zi­nan­čio su­rū­di­ju­sio kran­ti­nės vamz­džio vi­sai tik­tų uni­ka­lus ke­lio ženk­las – fliuk­si­nis už­ra­šas „Mords­tream“. Ob­jek­tas tap­tų me­nu, tu­ris­tų ir du­ji­nin­kų at­rak­ci­ja. Gir­dė­jau, kad Flu­xus mi­nis­te­ri­ja ir me­ras tam pri­ta­ria.

Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų garbės pirmininkas