Vienam svarbiam įstatymui, galų gale praėjusiam visas procedūras, bebuvo likęs (girdėjau) paskutinis – priėmimo – balsavimas.
Tai civilinė sąjunga. Tai žmonių mažumai, kuriai Dievas kažkodėl paskyrė vienlytę meilės orientaciją. Galbūt kaip retą, išimtinį, visų mūsų kitų žmoniškumo testą.
Čia kaupėsi pagrindinis pasipriešinimas.
Ar išties verti paniekos tie broliai ir tos seserys? Jie ne patys nutarė tokiais gimti.
Ir prasčiokai yra žmonės – berods parašyta Motiejaus Lozoraičio antkapyje.
Dievas kitkart žino, ką daro, ir kodėl. Jo vietininkai yra raginę žengti ne Senojo, bet Naujojo įstatymo keliu. Europos šalys galų gale juo žengė, o drąsioji Lietuva liko sename patvory.
Net mirtinai kraujuojanti Ukraina ratifikavo Stambulo konvenciją, ir jeigu kris nužudyta džihadistinės Rusijos, tai ne dėl Stambulo.
Lietuva stebi problemą iš rusiško patvorio. O jeigu paskutiniam atsisveikinančio Seimo posėdžiui būtų buvus teikta balsuoti civilinė sąjunga?
Galėjo įvykti nepaprastas atsisveikinimas, epochų takoskyra.
Net jeigu susvyruotų pasirašyti Prezidentas, konstituciškai būtų dar galėjus pasirašyti Viktorija. Ir po to – į šviesią galimai putininę ateitį. Arba ne. Lietuva būtų paskutiniuoju balsavimu galutinai atsiskyrusi nuo baisiosios Rusijos.
Praleista proga, istorinė klaida, brangi Aušrine.
Čia stebėtojo pastebėjimai.
