Aukščiausioji Taryba rengėsi gynybai. Savanoriai turėjo ir keletą medžioklinių šautuvų, nors M.Gorbačiovas buvo jau pavasarį apdairiai įsakęs konfiskuoti. Pora graižtvinių vamzdžių, gautų kad ir iš abiejų ponų B., 1991-ųjų sausį būtų labai pravertę. Bet ponas B.Bradauskas neturėjo šautuvo, stovėjo prie AT tik su pistoletu. Ką žinai, gal Tarybų Lietuvos medžiotojai ir tokius vartodavo, pavyzdžiui, pašautam briedžiukui pribaigti.
Kitas dalykas – dislokacija. Gintis ketinta parlamente ir iš parlamento. Švaistymasis su ginklu AT prieigose galėjo būti net pražūtingas, kaip paslauga priešui. Juk savo leitenantą V.Šackich patys nušovė iš kelių centimetrų į nugarą, kad turėtų kaltinimui bent vieną „lietuvių smogikų“ auką.
Prisiminiau ir aš turėjęs mažą pistoletą, tik ne kišenėje. Gerokai anksčiau, dar pavasarį, buvau gavęs asmeninei gynybai iš vidaus reikalų ministro. Laimė, neišmėginau. Kai baigęs pirmininkavimo laikotarpį atidaviau ginklą į muziejų, ten patikrino prieš pragręždami ir atrado vamzdyje skersą šovinį. Dėl įdomumo pykštelėjęs į orą, būčiau gavęs ginklo sprogimą. Tiek žinių. Regis, kai kurie VRM ginklininkai galėjo būti įdomūs žmonės. Jų ir dabar keli ar keliolika galbūt vaikšto aplink Seimą.
Yra šaudančių iš portalų. Batalionas mechanizuotų komentatorių ir taip toliau. Didelio šmeižto prevencija nūnai kai ką suerzino. Kad politinės provokacijos projektuojamos ir paleidžiamos nuolat, anokia čia paslaptis nei piliečiams, nei valstybei. Dabar imta skelbti, jog tai valstybės paslaptis, ir STT griebėsi teatralizuotų akcijų prieš žurnalistus. Jau jokio dėmesio nematome Lietuvai gyvybiško suskystintų dujų terminalo diversijoms ir sabotažui.
Ir manyk, žmogau, kad tai vien gamtos reiškiniai, artimi mėgėjiškai medžioklei.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų garbės pirmininkas