Ši pažiūra (ir) Europoje kartais užplaukdavo. Menu.
Besiklausydamas apskritojo stalo istorijų iš Lietuvos istorijos, pastebėjau dvi prašovas.
Pirmoji, tai lengvai mėtoma, bemaž pamėgta frazė apie Pirmosios Respublikos žūtį: „Vidaus suirutė – kelias į valstybės praradimą“. Lyg 1940-aisiais nebūta (ir) kitų, dar lemtingesnių priežasčių. Prisiminkime Hitlerio ir Stalino sąmokslą, Molotovą su Ribbentropu lošiančius kruvinomis kortomis. Pamiršdami juos, talkiname istorijos profesoriui Putinui.
Antroji prašova, kai mėgaujamės radę vaizdingą žodį „Katastrofa“. Lyg 1941 m. birželį būtų sprogęs tas miegalius Islandijos ugnikalnis, ir tada jau nieko nepadarysi. Visi aukos. Nei veikėjų, nei kaltininkų.
Vėl komunacių reabilitacija.
Nebūtina.
Kai Putinas per šį karą eis velniop, jis nebus tik aplinkybių auka.
