Savu ruožtu, net kai rašytojai plūstasi pasipiktinę, jeigut popieriuje, jie nesuvirpina oro. Gal tada juolab pyksta. Ir geria, tarpais. Dėl raidės? Baikit. Išeikit su tariamais priešais į orą, debatuokit labai dideliame chorely su pasaulio paukščiais. Jiems itin linksma, kai dvikojai besparniai ardosi dėl raidės. Kuri mat sakoma vienodai, tik sykiais parašoma būdu senovės germanų (ir lękų) arba čekų – lietuvių. Gal pastarieji pasirinko ekonomiškiau. Taip sakant.
Štai priėjom prie sakytojų. Anskis ir kiti. Ar jie kalbėtojai, ar giedotojai? Veikiausiai tai esamo laikino rašto skaitytojai balsu ir aiškintojai. Paukszcziams.
Dabar iszwados. Dėl rašymo pirmiausiai reiktų susikalbėti. Juk susikalbėjo net dantiraščio išradėjai. O susikalbėjimui užvis naudinga nesibarti, juolab nesiplūsti, neprasivardžiuoti. Patyčių kultūros zonoje tai sunkoka, tačiau užriškim.
Dar vienas elementas siūlytinas susipratusiems lietuviams yra tas, kad svetimvardžių rašyba, deja, apima ne tik lenkų vardus bei raides. Norintys lenkų pagyrimo su visom sąlyginėm tarimo-netarimo raidelėm ir uodegėlėm galėtų pastebėti, kad antra tiek uodegėlių bei kepurėlių lydi vokiečių, latvių, norvegų pavardes su jų prasimanyta savotiška rašyba. O ir toks vaizbūnas gali užklysti į Lietuvą. Tad brolių lenkų užganėdinimo nepakaks.
Pisownia nazwisk obcych – tokio reguliavimo, gal diakritinio įstatymo, stokojame, bet jis darytųsi ilgas, ilgas. Mano galva – nebūtinas. Paprasčiau būtų trys puslotyniškos raidės, ir niex kits čia nekalts, kalbam kaip kalbėję.
Vytautas Landsbergis
