Prisimindamas, vertindamas, apmąstydamas, ko jaunesnieji nepažino, P. Goble pabrėžia: tai, kas įvyko Vilniuje prieš trsidešimt metų, yra labai aktualu ir šiandien. Tai penkios Vilniaus pamokos tiems, kurie nūnai toliau oponuoja Maskvos represijų politikai.
Pirmoji pamoka. Vilnius parodė, kad Šaltasis karas turėjo ne tik atremti komunizmą, bet ir atblokšti Rusijos imperializmą, kurio tikslai toli gražu nepasiekti.
Antra, lietuviai parodė tokią drąsą ir pasiaukojimą, kurių negali įveikti jokia karinė jėga.
Trečia, Sovietų Sąjungos nerusai tada ir dabar pasiekia daugiausiai, kai bendradarbiauja su kitais nerusais. Čečėnas generolas Džocharas Dudajevas, išgelbėdamas B. Jelciną Sausio 13-14 naktį Taline, pakreipė to meto įvykius visai kitur, negu būtų galėję klostytis. Dž. Dudajevas, vadovavęs sovietų pajėgoms Estijoje, davė automobilį šuoliui plentais į Leningradą, nes lėktuvui atgal į Rusiją jau buvo suplanuota „avarija“.
Ketvirta. Nerusai pasiekia daugiausiai, kai randa bendrą kalbą su tais daugeliu rusų, kurie supranta, jog laisvė nedaloma. Taip yra, nepaisant kai kurių jų lyderių galvojimo kitaip tada ir dabar.
Penkta, Sausio 13-oji Vilniuje parodė, kad Vakarai gali galingai veikti remdami trokštančius tų pačių laisvių, jeigu šie nėra atstumiami dėl Maskvos pasipūtėliškos propagandos ir trumparegiškų kalkuliacijų.
Ši tikrovė, trisdešimt metų po Sausio 13-osios Vilniuje, yra galbūt svarbiausia pamoka nūdienai, – baigia P. Goble kalbėdamas sausio 12-ąją.
Nuo savęs: ar P. Goble turi kokį nors Lietuvos apdovanojimą?