Ideologai grybauja po mitologinį „rusų pasaulį“, o vyriausias virėjas vėžiauja.
Agresijos užduotys vėl kinta; sutelkus visas jėgas į vieną žemės ruoželį – Donbasą – vis dar nėra kur skelbti pergalės parado. Tik „Maskvos“ flotilija Juodmarių dugne gausėja.
Aišku, gausėja ir kapų. Ten kur savo žuvusiųjų neslapsto ir nedegina, kur žmonės suvokia žmoniškumą su visa pagarba mirusiems už tėvynę Ukrainą. Ir nužudytiems žmogėdrų, kurie atėjo Ukrainos sunaikinti „iki paskutinio ukrainiečio“.
Marionetinių Lugandonijos „tėvynių“ niekas tokiomis nelaiko ir nelaikys. Tik jose desperatiškai skelbiama, kad pagal vietinių šamanų „įstatymus“ jau bus žudomi karo belaisviai.
Civilizuotas pasaulis turėtų vieningai paskelbti, kad kiekvienas nužudytas karo belaisvis bus ne tik Putino karo, bet ir paties Putino auka.
Ir pranešti jam apie tai per paskutinį raudonai rudo telefono skambutį. Kaip M.Gorbačiovui mėginta pranešti po Medininkų žudynių: tai tu padarei. Tu neatšauki įsakymo, tu ginkluoji teroristus.
Vėliausioji milžiniškoji sąskaita eina už šimtadienį, kurio ligotas fiureris – jeigu dar egzistuoja – nesiryžta užbaigti.
