Žodis „sukilimas“ iš karto implikuoja pagrindinius parametrus: kas sukilo, prieš ką sukilo, kodėl sukilo. To meto Europą drąskė ir krėtė dviejų fašizmų sąmokslu pradėtieji grobiamieji karai bei pasipriešinimai užkariautojams, tad ir išsivadavimo pastangų karai.
Didžioji nelaimė buvo raudonojo ir rudojo fašizmų sąmokslas – Maskvos paktas – ir Antrasis pasaulinis karas kaip tiesioginė pakto pasekmė. Viena tos griūties dalių – mūsų šalies likimas, Lietuvos okupacija ir jos teroristinis genocidinis naikinimas, tad ir pasipriešinimas – Lietuvos sukilimas prieš okupantę Sovietiją.
Sovietų Sąjunga pagal J.Stalino priesaiką prie V.Lenino karsto ketino plėstis ir plėstis iki pasaulinės valdžios. Ta agresyvi utopija – pasaulio komuna – žlugo, bet jos atneštos nelaimės – nesuskaičiuojamos.
Deja, posovietinė Rusija, užuot žengusi kiek prašvitusios demokratijos keliu, nusmuko į senąjį imperializmą ir karų politiką, kurios dalis tebėra ano grobiamojo karo geopolitinių rezultatų šlovinimas.
Lietuvai ne kartą tekdavo rinktis: ar būti kariaujančiųjų auka ir po to, jei liks gyva, minėti savo kančių nelaimes ir gedulus; ar būti pasipriešinimo kovotoja, kuri įneša individualų šalies sindėlį į visų pavergtų šalių laisvės kovą.
Vienas tokių pasirinkimų buvo ir vadinamasis Birželio sukilimas – pavergtos Lietuvos maištas prieš stalininę pavergėjų sovietiją, raudonąją tironiją.
Tiek anoji imperija, tiek jos dabartinė tęsėja, toliau garbstanti Staliną, nekenčia laisvės kovų, tad ir Birželio sukilimo. Šio net ypatingai. Kodėl?
Sukilimo faktas ir jo visuotinumas Lietuvoje griauna agresorių pasakyvus apie tariamai savanorišką „įstojimą“ – lindimą į Stalino narvą, apie džiaugsmingą atsisakymą savo valstybės ir garbės. Deja, jei nori, kad tave kas gerbtų, pirmiausia turi gerbti save. Laisvės varpe buvo ir tebėra įrašyta: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“
Iš to ir įvykiai. Teisingai norėta, kad konferencija vyktų istorinėje Kovo 11-osios salėje. Taip neįvyko. Situacijos kartojasi. Arba tęsiasi.
Situacijos kartojasi. Arba tęsiasi.
Sovietų Sąjunga bankrutavo ir tartum nunyko, bet neišnyko imperininkai, deržavininkai. Istorinė rusų proga žengti į laisvę, deja, praleista.
Posovietinė Rusija, užuot žengusi kiek prašvitusios demokratijos keliu, nusmuko atgal į senąjį imperializmą ir karų politiką, kurios dalis tebėra ano grobiamojo karo pasekmių šlovinimas.
Sovietinis kolonializmas kai kam tebėra gėris, o jo teritorinės korekcijos vadinamos „geopolitine katastrofa“.
Iš senosios metropolijos garsiakalbių tebesklinda viešpatavimo pretenzijos ir grasymai bausti net už tiesos žodį.
Lietuvai ne kartą tekdavo rinktis: ar būti kariaujančiųjų auka ir po to, jei liks gyva, minėti savo kančių nelaimes ir gedulus; ar būti pasipriešinimo kovotoja, kuri rodo individualų šalies įnašą savo pačios vardu į visų vergiamų tautų laisvės kovą.
Vienas tokių istorinių pasirinkimų buvo ir vadinamasis Birželio sukilimas – pavergtos Lietuvos prieš Stalino Sovietiją, ypatingą raudonąją tironiją.
Tiesioginė sukilimo tąsa buvo ilgametis (antrojoje sovietų okupacijoje) partizanų pasipriešinimo karas.
Šios dienos įvykis yra savotiška ano Sukilimo tąsa, kaip ir mūsų kai kurių veikėjų baimėse minėti Sukilimą.
Šios dienos įvykis yra savotiška ano Sukilimo tąsa, kaip ir mūsų kai kurių veikėjų baimėse minėti Sukilimą – tebejuntama dvasinės okupacijos tąsa.
Nelemtasis vergystės paveldas, kuriam vis dėlto priešinamės.
Lietuvos parlamentas, jei susirinktų į posėdį visas, šiandien vėl būtų maištininkas, kaip ir 1990-jų kovo 11-ąją, kaip sausio 13-ąją.
Būtų verta ir teisinga.
Sveikinu Seimo vadovybę ir kolegas parlamentarus, kurie pagal galimybę solidariai dalyvauja šiame Seimo renginyje.
Sveikinu istorikus, kurie čia kalbės ir kurie po to domėsis konferencijos turiniu.
Gal šios sukakties renginiai paskatins Lietuvos istorikus telktis ir formuoti vieną istoriją vienoje Lietuvoje.
Nykus būtų Rusijos analogas: valdiškose viršūnėse patvirtintų pasakyvų kartojimas, diktatūros nepageidaujamų temų boikotas ir tik paslapčiomis antraeilėse medijose arba užsieny pasirodą nepriklausomų tyrėjų mąstymai.
Tikiu, kad Lietuvos istorijos mokslas nenusmuks į tokią susidvejinimo krizę.
Tikiu, kad Lietuvos istorijos mokslas nenusmuks į tokią susidvejinimo krizę.
Užvakar viešumoje pasirodė svarbi Sukilimui skirta knyga, kurios nelengva visuomeninė rengyba ir leidyba ir net fizinis leidyklos užpuolimas prieš keletą dienų – kad tik ta knyga „Birželis kvietė į Kovą“ neatsirastų Sukilimo sukakčiai, – vis dar patvirtina keletą svarbių dalykų. Giluminę vergystės tąsą, tad vadavimosi ir tęstinio nepriklausomybinio sukilimo reikmę.
Nesveikinu vergystės, palaikau sukilimą. Kad tik vergvaldžiai negrįžtų, apsimetę sukilėliais, pavyzdžiui, prieš Europą.
Tikiuosi, nepriklausomos šalies Seimo nariai, kurie negalėjo atvykti šiandien, susirinks į Sukilimo metinių minėjimą birželio 23-ąją Nepriklausomybės aikštėje; tikiuosi, kad ten pamatysime ir Lietuvos Prezidentą.
