Jie kuria nenormalų pasaulį, globalų dugną, ir tuo būdu separuojami nuo statybininkų, gydytojų ir bendradarbių pasaulio. (Čia apie mus.) Taip ir formuojasi, berods, nesulaikomai, du pasauliai – agresijos ir savigynos. Tačiau prašydamas, kad kvailys įgytų proto, tu nepriprašysi. Tik atrodai išsigandęs silpnuolis. Tuo būdu dar ir klaidini piktą kvailį; bet neturi prisiimti kaltės, kodėl nekapituliavai, neužsirašei į vergystės durnyną.
O užsirašantiems tu iš šalies nepadėsi.
Ką jiems patarti nuotoliniu būdu?
Gyvenkit anoj pusėj tvoros, jei neišsivadavę, kol išsismaugsite tarpusavy; bet mūsų neįvelkite.
Mes laikomės už rankų.
Todėl sakau iš tikrųjų: demokratai, baikit pliurpti apie sankcijas. Priimkit realybę, kurią anie primetė, o jūs vis dar bijote žvelgti bepročiui į akis. Su juo tiesiog nėra apie ką „kalbėtis“. Tad vienąsyk pažvelgei, ir eini savo keliu. Kaip Lietuvos kardinolas anuomet pasakė: tegu Gorbačiovas eina savo keliu, o Lietuva eis savo keliu.
Anie patys jau sankcionavosi, ir netrukus sėdės visai atskirame garde. Jei norėsite taip vadinti, „sankcijų“ kieme. Izoliatoriuje. Kiaulinyke už pasaulinės koncertinos. To norėjo.
Galimai dar suspės užpulti Ukrainą. Gal kad patys nugarmėtų, tada žmonių aukos dar turės prasmės. Juk taip ir buvo, kai biesai pavirto kiaulėmis.
Todėl žmonių užduotis – nepavirsti. Pavirstantiems ateina savaiminė sankcija. Tyliai, be kalbų, be rezoliucijų.
Rezoliucijos – tik patiems pasisvaičioti, pasižaisti smėlio dėžėje.
