Tvirtovė, kurią giname, ir yra Lietuvos laisvės kovų atmintis. Pasipriešinimas melui ir užmarščiai. Karas eina istorijos lauke, ir fronto linija iš esmės ta pati, kaip anuomet. Dabar pirmiausia siekiama užkariauti smegenis; teritorijas – paskui. Vienoje linijos pusėje būtent okupacija (tarkim, smegenų), o kitoje – pasipriešinimas, rezistencija. Kiekvienas atėjęs į Vanago, Kraujelio-Siaubūno ar bet kur Lietuvoje iškilmingai vykstančias kovotojų palaikų laidotuves – irgi rezistentas. Kiekvienas, kuris puoselėja šią atmintį, kuris neleidžia okupuoti sąmonės, yra šių dienų rezistentas. Oponuoja ir puola pasipriešinimo priešai.
Tokia nūdienos tikrovė, tad neužsimerkime. Priešo zadanija ta pati, dar aktualinama. O kryptys dvi. Artimos, lygiagretės. Viena – tai ištrinti aną rezistenciją. Tokia buvo ir būtų mentalinė talka okupacijai. Neva „niekas nesipriešino“, tik sveikino, taip buvo rodoma ir dar dabar iš Maskvos yra liepiama sveikinti „išvaduotojus“. Kita kryptis – teršti, sudergti rezistenciją (tuo būdu suktai dailinant okupaciją), neva rezistentai – nusikaltėliai. Svetimųjų smurtui priešintis, kilti prieš jį – nusikaltimas. Pabėgęs iš baudžiavos – nusikaltęs dvarininkui (pvz., deržavai).
Istorija, matote, tai tik skirtingi pasakyvai, kuriuos dėsto, kaip nori, skirtingi naratoriai-pasakoriai.
Skirtingi jie išties pagal žodyną, stilių (pasakyvo būdą), faktų parinkimą arba nutylėjimą, o yra ir tiesiogiai skirtingi pagal teisybę. Vienas jos ieško, siekia, kitas ją varto. Prisiminkime, didis rusų literatūros rezistentas Aleksandras Solženycinas kvietė „gyventi ne pagal melą“. Čia ir suvokim, draugai rašytojai ir mokytojai, sielų inžinieriai, kad kas ne pagal teisybę (visi faktai!), tas pagal melą. Šiandien didžioji Kremliaus ir Ostankino, netgi „diplomatinė“ propaganda varoma pagal melą. Neverta net neigti, pakanka įvardinti, parodyti.
Nors iš ten – milžiniški pinigai ir tuntų tuntai samdinių, visa melo imperijos kariauna dar kartą pasiryžusi užkariauti pasaulį.
Šioje fronto linijoje gražiai išsirikiuoja ir tiesos ministrantai, ir netiesos interesantai. Tiesa padarys jus laisvus. Netiesa – ne.
Prisimename nužudytuosius, tad prisiminkime, kad buvo ir žudikai. Nuo žudymo ideologijos iki rankos, laikančios naganą arba valterį. „Kruvinosiose žemėse“ – Lietuva tik dalelė – ėjo negeistinų, nevertų gyventi, nekenčiamų žmonių masinis žudymas. Žydai, „buožės“ buržujai, tironų (neva „liaudies“) priešai. Tai dujų, tai šalčio ir bado kamerose. Ideologija buvo raudonasis arba rudasis „socializmas“. Vieta? Ką gi, Tuskulėnuose užkastieji, kurių vardus matome buvusio NKVD-KGB pastato sienoje – buvo nužudyti neva „socialistinėje“ Lietuvoje; šlovino Petras Cvirka ir kiti apsvaigę Stalino bei stalinizmo entuziastai.
Ir vėl – žudė ne „režimas“, kiek besmerktume genocidines ideologijas, o asmenys, priklausę bei tarnavę uzurpatorių klikoms. Vienos jų niūrios kapinės Vilniuje, Antakalnyje, yra vertos turėti ramiai ir teisingai informuojančią lentą.
