Esu įsitikinęs, kad tokio potencialaus Vilniaus augimo nesuprasti ar bandyti jį užkardyti gali tik dabartį neigiantys ir žmonių nemylintys žmonės. Aišku, tam, kad tas augimas neštų džiugesį, o ne stresą, reikia bent kelių sėkmingų planavimo prielaidų. Didžioji dalis jų yra užkoduota patyrusios komandos – urbanistų, architektų, kraštovaizdžio specialistų – parengtame naujajame Vilniaus bendrajame plane, kuris, jei nebus užstrigdintas kitų valstybės institucijų, gali būti patvirtintas iki rudens.
Taigi, ko reikia darniam miesto augimui – tam kad augantys raumenys nesuplėšytų miesto sagų?
Visų pirma, reikia, kad miestas būtų mažiau padrikai išbarstytas. Buvo laikai, kai miesto planuotojai tikėjo, jog gyventi, dirbti ir pramogauti žmonės turi skirtinguose rajonuose. Bet laikai pasikeitė – ne tik fabrikai mažiau dūminti pradėjo, bet ir darbo pobūdis, ypač miestuose, gerokai labiau į paslaugų pusę pasislinko. Taip pasimatė, kad darbo ir gyvenimo vietos gali būti gerokai arčiau viena kitos ir nekenkti gyvenimo kokybei. Priešingai – kur kas didesnė blogybė yra blaškytis tarp šių trijų vietų ir gaišti laiką miestą tiesiog paralyžiuojančiose spūstyse. Dėl to logiška ne skaidyti miestą į monofunkcinius rajonus, o kurti mišrius kvartalus, kuriuose gyvenimas, paslaugos ir darbas kuriami greta.
Kol Kultūros paveldo departamentas nepadarė namų darbų – Vilniaus senamiesčio specialiojo plano, naujasis miesto bendrasis planas yra vaistai prieš chaotiškus veiksmus istorinėje miesto dalyje.
Antra, reikia, kad miestas išlaikytų ir gausintų savo žalią rūbą. Dėl to Vilniaus naujame bendrajame plane pirmą kartą aiškiai sužymėti bendrojo naudojimo želdiniai ir užtikrinta naujų želdinių plėtra. Ten net ir miestui augant visada išliks žalia poilsio erdvė. Taip pat užtikrinta, kad poilsiui prie namų skirti skverai kiekvienam vilniečiui būtų pasiekiami per 3 min. – ne toliau nei 300 m atstumu nuo namų, didieji parkai – per 20 min. – ne toliau 2 km nuo namų. Anksčiau tai buvo tiesiog deklaratyvus reikalavimas, o dabar įvardytas kiekvienas konkretus želdynas. Tai leis darniau planuoti miestą artimiausiems dešimtmečiams.
Trečia, reikia, kad būtų apsaugotas miesto istorinis paveldas. Naujame bendrajame plane paveldosaugos reikalavimai nekvestionuojami, kvartaluose aplink senamiestį sumažinami užstatymo aukščio rodikliai, kad istorinis miesto centras nebūtų užgožtas. Taip pat aiškiai apibrėžiamas aukštybinių pastatų urbanistinės kalvos dešiniajame Neries krante aukštis. Kol Kultūros paveldo departamentas nepadarė namų darbų – Vilniaus senamiesčio specialiojo plano, naujasis miesto bendrasis planas yra vaistai prieš chaotiškus veiksmus istorinėje miesto dalyje.
Ketvirta, rengiant naująjį bendrąjį planą, mieste identifikuota net 19 skirtingų užstatymo, o tai reiškia ir skirtingos gyvensenos principų. Atsižvelgiant į šiuos principus ir nustatytos kiekvieno individualaus kvartalo užstatymo galimybės. Tokių kvartalų turime 4587. Pagal galiojantį bendrąjį planą turėjome tik 16 visam miestui universalių zonų. Todėl patvirtinus naują bendrąjį planą užtikrinsime, kad bus išsaugotos gyventojams įprastos erdvės, želdynai, o kartu ir savitas gyvenimo būdas.
Yra ir daugiau priežasčių, dėl kurių naujas miesto planavimo puslapis su nauju bendruoju planu turi būti atverstas kuo greičiau: nuo darnesnio viešojo transporto planavimo iki viešųjų paslaugų, tokių kaip darželių ir mokyklų plėtra, numatymo. Tačiau egzistuoja ir patarškų, ir ungurių, kurie nėra suinteresuoti šio bendrojo plano patvirtinimu.
Patarškos yra keleivės laiku iš XVII a., kuomet jos labai kritikavo Vilniaus baroką. Dabar, beje, dėl tuo metu užsivilkto baroko rūbo Vilnius yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Veikiausiai būtent ambicingi žmonės joms tiesiog chroniškai nepatinka, ir miestas, kuris planuoja savo augimo scenarijų, jų nuomone, jau savaime yra vertas kritikos. Jos į gyvenimą, taigi ir į kultūros paveldą, žvelgia per juodai baltus akinius ir nesugeba pripažinti, jog paveldą visiškai atribojus nuo žmonių imsime matyti, kad „<...> amžiai bėga, ir griūvančios sienos / Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!“.
Tikiuosi, kad naujai atėjęs pavasaris visiems įpūs gaivaus oro į dūšią, ir mes galėsime vos po kelių mėnesių aiškiai pasakyti – miestas sugebės suderinti savo DNR su XXI amžiumi.
Dar yra ungurių, kurie gi baisiai slidūs ir visai mėgsta drumstą vandenį. Nesant patvirtinto ir naujausius miesto planavimo standartus atitinkančio bendrojo plano, jie tikisi suspėti prasmukti pro visas įmanomas landas ir užsitikrinti, kad būtų priimti jiems parankūs sprendimai. Nesvarbu, kad kitų miesto gyventojų gerovės sąskaita. Kiekvieną savaitę Vilniaus miesto savivaldybė atmeta po 3–4 tokių ungurių prašymus pasinaudoti senojo bendrojo plano reglamentais ir užstatyti miestą neatsižvelgiant į greta gyvenančių žmonių interesus.
Paradoksalu tai, kad gamtoje paukštis ir žuvis bendro lizdo nesuka, tačiau šiuo Vilniaus miestui svarbiu momentu veikia gana išvien – jie eina prieš naują ir aiškų Vilniaus miesto planavimo etapą. Tikiuosi, kad naujai atėjęs pavasaris visiems įpūs gaivaus oro į dūšią, ir mes galėsime vos po kelių mėnesių aiškiai pasakyti – miestas sugebės suderinti savo DNR su XXI amžiumi. Tam tereikia tik trijų dalykų: pripažinimo, kokiame mieste dabar gyvename, bendrų taisyklių laikymosi ir supratimo, kad už savą paklodę šią akimirką svarbiau tai, kokį miestą paliksime po savęs.
