Pradėkime nuo to, kad Konstitucinis Teismas (sutrump. KT) iš esmės nagrinėjo, ar įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos, pagal kurias visi be išimties per „migrantų krizę“ į Lietuvos teritoriją nelegaliai patekę užsieniečiai buvo talpinami specialiose stovyklose be teisės laisvai judėti Lietuvoje, atitinka Konstituciją. Pripažinus, kad tokia nuostata pagrindiniam valstybės dokumentui prieštarauja, kilo daug emocijų.
Ko verti vien ministrės A.Bilotaitės ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko L.Kasčiūno pareiškimai, kad situacijai pasikartojus, net ir žinodami, kad toks elgesys yra antikonstitucinis, jie elgtųsi taip pat (t.y. dabar jau sąmoningai pažeidinėtų Konstituciją). Pasirodo turime veikėjų, kuriems net į galvą nešauna, kad įstatymą galima būtų pataisyti!
Taip pat netrūko vertinimų, kad KT teisėjai yra atitrūkę nuo realybės ir mato tik taisykles, nesugebėdami įžvelgti situacijos specifiškumo. Bet kuriuo atveju balsų suprantančių ir palaikančių Konstitucinio Teismo nutarimą buvo ir išlieka absoliuti mažuma.
Tikėtina, kad nemenka kritikų dalis, paties nutarimo nesivargino perskaityti, todėl neigiama reakcija yra grindžiama daugiau emocija negu objektyviais argumentais. Dėl to, norint bent kiek nuslopinti kilusias aistras, verta paanalizuoti patį nutarimą ir pateikti svarbiausius priimto sprendimo motyvus.
Ko siekta reguliavimu?
Reguliavimo esmė pasireiškė tuo, kad dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi prieglobsčio prašytojai buvo apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Niekas nė nebandė gilintis, kodėl asmuo kirto mūsų valstybės sieną.
Nuspręsta eiti lengvesniu keliu ir tiesiog visus, kirtusius sieną, be teismo sprendimo, be situacijos vertinimo ir be teisės skųsti savo padėtį teismui, patalpinti į specialias vietas, apribojant jų judėjimo laisvę iki šešių mėnesių. Būtent šį aspektą Konstitucinis Teismas analizavo žvelgdamas per Europos Sąjungos, tarptautinės teisės (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija) ir LR Konstitucijos prizmę.
Niekas nė nebandė gilintis, kodėl asmuo kirto mūsų valstybės sieną.
Nesigilinsiu į tarptautinius reguliavimo aspektus, kadangi tos pačios problemos kyla žvelgiant ir vien tik iš LR Konstitucijos pozicijų. Juo labiau nenoriu vertinti neretai ir itin gerbiamų žmonių išsakomų pozicijų, kad esamas tarptautinis reguliavimas neatitinka realijų ir todėl, suprask, tų standartų galima nesilaikyti. Šis požiūris yra labai žalingas, kadangi veda link visiško nihilizmo ir anarchijos. Juk tokiu būdu galime greitai sukurti atmosferą, kai bus galima nesilaikyti jokio reguliavimo, jeigu jis mums nepatinka ar nėra parankus. Selektyvi teisės viršenybė, kaip ir
selektyvus teisingumas, yra baisūs dalykai, pasaulyje sukėlę ne vieną konfliktą (neretai ir ginkluotą). Kai kurių aukštas pareigas užimančių politikų pareiškimai mus, deja, veda tolyn nuo teisės viršenybės, demokratijos, teisinės valstybės ir artina prie diktatūrų, kuriose valstybė visada teisi, o jos sprendimai neginčijami (pavyzdžių į rytus nuo Lietuvos, kiek tik nori).
Detaliau apžvelgsiu konstitucingumo problematiką, žvelgiant iš Lietuvos Konstitucijos pozicijos. KT pripažino, kad esamas reguliavimas prieštarauja Konstitucijai keliais aspektais.
Vieno kurpaliaus taikymas pažeidė žmogaus laisvės neliečiamumo principą
Pirmiausia, pripažinta, kad ginčytos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijos 20 straipsnyje įtvirtintam žmogaus laisvės neliečiamumo principui, kuris suponuoja apsaugą ne tik nuo savavališko sulaikymo ar suėmimo, bet ir nuo bet kokio kito neteisėto asmens laisvės suvaržymo ar atėmimo, kuriuo ženkliai apribojama asmens judėjimo laisvė, be kita ko, tam tikroje ribotoje ir uždaroje teritorijoje. Teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad žmonių uždarymas šešių mėnesių laikotarpiui uždaroje teritorijoje savo pasekmėmis yra artimas sulaikymui ar suėmimui. Dėl to šiems žmonėms turi būti taikomos ir atitinkamos jų teisių garantijos.
Teismas konstatavo, kad įstatyme privalu aiškiai ir suprantamai nustatyti tokio ribojimo pagrindus, sąlygas, taikymo tvarką ir procedūrą. Be to, įstatymu nustatant asmens laisvės ribojimo sąlygas ir pagrindus, turi būti sudarytos prielaidos institucijoms, sprendžiančioms dėl asmens laisvės ribojimo, kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo laisvę ribojančias priemones.
Minėtame Konstitucijos straipsnyje garantuojama asmens laisvė negali būti ribojama ar varžoma, remiantis bendro pobūdžio pagrindais. Kaip antai, remiantis vien tuo, kad dėl grėsmės valstybės konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai yra paskelbta nepaprastoji padėtis, neįvertinus realios asmens keliamos grėsmės Konstitucijos saugomoms vertybėms, dėl kurios reikėtų apriboti asmens laisvę.
Taigi KT įvardijo, kad toks reguliavimas, kai visi asmenys yra matuojami pagal vieną kurpalių ir nesigilinant į situaciją, be jokių atskirų kompetentingų institucijų sprendimų, iš esmės yra suimami šešių mėnesių laikotarpiui, yra negalimas.
Žmogaus orumas yra tai, kas skiria mus nuo Lukašenkos ir Putino
Visų antra, KT kreipė ypatingą dėmesį į Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintą pareigą ginti žmogaus orumą. Svarbu akcentuoti, kad būtent pagarba žmogaus orumui yra tai, kas skiria Vakarų ir Bizantijos tradicijas. Tai, kas skiria mus nuo Lukašenkos ir Putino. Kai nustojame kreipti į tai dėmesį, tampame tokie patys kaip jie.
Teismas pabrėžė, kad valstybės institucijos ir pareigūnai negali žmogaus traktuoti vien kaip subjekto, priklausančio tam tikrai socialinei, ekonominei, profesinei ar kitokiai kategorijai. Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogaus orumas yra gerbtinas. Svarbu ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą ir tai tampa viena iš prielaidų, užtikrinančių žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę.
Nepaprastoji padėtis nereiškia absoliutaus ribojimo
KT atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Konstitucijos 145 straipsnį, valstybėje įvedus nepaprastąją padėtį, laikinai gali būti apribojamos tik teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos straipsniuose nr. 22 (privataus gyvenimo neliečiamumas), nr. 24 (žmogaus būsto neliečiamumas), nr. 25 (laisvė reikšti įsitikinimus), nr. 32 (judėjimo laisvė), nr. 35 (piliečių teisė jungtis į politinius darinius) ir nr. 36 (susirinkimų laisvė). Teismas konstatavo, kad pagal Konstitucijos 144 ir 145 straipsnius nepaprastosios padėties įvedimas savaime negali būti pagrindu apriboti kitas, šiose Konstitucijos nuostatose nenurodytas, konstitucines asmens teises ar laisves, be kita ko, Konstitucijos 20 straipsnyje įtvirtintą asmens laisvės neliečiamumą.
Norėtųsi atkreipti dėmesį ir į tai, kad KT pripažino, kad nesuteikiant tokiems asmenims teisės kreiptis į teismą per minėtą šešių mėnesių laikotarpį (kadangi jie uždaroje teritorijoje laikomi nesant jokios kompetentingos institucijos sprendimo, tai ir skųsti nėra ką), nepagrįstai buvo apribota asmens teisę į teisminę gynybą, kuri negali būti ribojama net ir nepaprastosios padėties atveju.
Kodėl selektyvumas yra pavojingas?
Apibendrinant, kyla klausimas, ar tikrai KT nesuprato situacijos svarbos ir priėmus šį nutarimą iškilo pavojus, kad ateityje panašių krizių nesuvaldysime? Nieko panašaus.
Reikia atitinkamų pakeitimų, kuriais bus grąžinta asmens teisė į teisminę gynybą ir užtikrinta, kad asmens laisvė būtų ribojama tik kompetentingų institucijų (nebūtinai teismo) sprendimu ir tik esant konkretiems tokio ribojimo pagrindams. Taip pat būtina numatyti ir galimas alternatyvas žmonių uždarymui uždarose teritorijose, kadangi ne visi žmonės yra vienodi ir ne visos situacijos yra tapačios.
Ir pabaigai. Mes pagaliau turime suprasti, kad Konstitucija nėra tiesiog kažkoks aukščiausią teisinę galią turintis įstatymas, kurio, jeigu labai reikia, galima truputį nesilaikyti. Konstitucija – tai pirmiausia visuomenės sutartis dėl pagrindinių mūsų visų sugyvenimo šioje valstybėje taisyklių. Tai mūsų visų valstybės pamatas, iš kurio negalima išiminėti atskirų plytų, nes gali būti didelė griūtis, kurios, tikiuosi, niekas nenori.
Taip, demokratija ir įstatymų viršenybė kartais kainuoja, bet ji bet kokiu atveju yra geriau už galimą diktatūrą. Todėl aukštų politikų pozicija, kad, jeigu labai reikia, galima nesilaikyti Konstitucijos, yra ne tik neatsakinga, bet ir labai pavojinga. Visiems Seimo nariams reikėtų prisiminti duotą priesaiką, kuria jie įsipareigojo gerbti ir vykdyti Konstituciją.
Na, o pabaigti norisi K.Griniaus žodžiais, kad „ligi mes Konstituciją gerbsime, ligi jos klausysime, ligi tol turėsime šalies ramybę.“
