Juozas Krikštaponis pačių partizanų buvo gerbiamas taip, kad po jo mirties veikusi viena partizanų rinktinė pavadinta jo vardu. Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva 1997 metais suteikė jam kario savanorio statusą, suteikiamą tik reputacijos nusikaltimais nesuteršusiems asmenims.
Laikai pasikeitė. Juozas Krikštaponis žuvo už Lietuvą, o Lietuva šiandien jo gėdijasi. Kaip pasakyta minėjime, geros valios žmonės jį atsimena, didžiuojasi, mini jo žūties datą, bet Lietuvos valstybė mėgina jį ištrinti iš istorijos ir viešos atminties.
Praėjusią Seimo kadenciją įkurta paprastai vadinama Desovietizacijos komisija paskelbė, kad reikėtų panaikinti Ukmergėje esantį paminklinį akmenį J.Krikštaponiui ir, logiškai, visus kitus jo atminimo ženklus, nes esą jis dalyvavo nusikaltimuose žmoniškumui.
Teigiama, kad jis vadovavo masinėms žydų žudynėms Baltarusijoje 1941 metų rudenį. Jeigu kaltinimai teisingi, nėra abejonių, kad Lietuvos valstybė negali gerbti tokio žmogaus. Tačiau juo baisesni yra kaltinimai, tuo tvirtesni turi būti įrodymai.
Todėl, nors gal keistai skambės, šiandien turime minėti, atsiminti ir gerbti J.Krikštaponį dar labiau negu visus kitus Lėno miške žuvusius partizanus. Jų nuopelnai Lietuvai vienodi. Visi, kurie paaukojo gyvybę už Lietuvos laisvę, visi mums yra didvyriai. Bet vienus puola, juodina ir šmeižia, o kitų – ne. Šiandien bandoma ištrinti iš atminties būtent J.Krikštaponį.
Praėjusiais metais, rudenį, grupė iškilių visuomenės veikėjų, laisvės kovotojų, politinių tremtinių ir kalinių, žmogaus teisių gynimo organizacijų, politinė partija Nacionalinis susivienijimas pasirašė reikalavimą, kuris, žinoma, nesusilaukė didžiosios žiniasklaidos dėmesio. Esminis jo teiginys ir tiesa, kurią visi žinome, bet valstybė dažnai pamiršta: teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai ir niekas kitas.
Ukmergėje įamžintą Juozą Krikštaponį kaltina, kad jis dalyvavo nusikaltimuose žmoniškumui, organizavo masines žudynes. Jeigu tas kaltinimas yra tiesa, be abejo, mes jo taip pagerbti negalime. Tačiau tas kaltinimas nė iš tolo nėra įrodytas pagal baudžiamosios teisės principus.
Krikštaponis kaltinimas ne kažkokiais viešais politiniais veiksmais, ne Stalino saulės vežimu ar antisemitiniais pasisakymais. Jis kaltinamas baisiausiu kriminaliniu nusikaltimu. Istorikai pasvarstė šaltinius ir liudijimus bei pareiškė, kad to užtenka. Tačiau šaltiniai prieštaringi.
Apie Juozo Krikštaponio galimą dalyvavimą nusikaltimuose žinoma tiek, kad J.Krikštaponis tikrai ėjo pareigas daliniuose, kurie vėliau pasitelkti žydų žudynėms. Formaliai.
Tai yra žinoma, kad jis į juos užsirašė. Tačiau užsirašyti į kovines struktūras nėra nusikaltimas, kad jos vykdys nusikaltimus ateityje jokiu būdu nebuvo aišku. Tikrasis klausimas, ar J.Krikštaponis tose žudynėse iš tiesų dalyvavo. Ir čia įrodymų nėra jokių, o liudijimai išsiskiria.
Keli tuose nusikaltimuose tikrai žinomai buvę žmonės liudijo, jog J.Krikštaponio ten nebuvo, o jo formaliai vadovautam daliniui iš tiesų vadovavo Nikodemas Reikalas. Visi tą liudiję įvardijo būtent šį žmogų. Tie, kurie liudijo, kad J.Krikštaponio ten nebuvo, tą darė dar Stalino valdymo laikotarpiu, praėjus vos keliems metams nuo J.Krikštaponio žūties, didžiausių represijų ir NVKD siautėjimo metais.
Kiti liudijo, kad J.Krikštaponis žudynėse buvo ir dalyvavo pats, davė įsakymus. Pastarieji liudijimai gauti taip pat SSRS okupacinių-represinių struktūrų, tačiau jau daug vėliau, 1980-aisiais, praėjus 30 metų po minimų įvykių ir J.Krikštaponio žūties. Pagaliau ne NVKD tardytojų, o nepriklausomoje Lietuvoje surinkti amžininkų liudijimai apskritai teigia, kad J.Krikštaponis žudynių laikotarpiu buvo Lietuvoje, dalies teigimu, nacių kalinimas.
Naciai J.Krikštaponį iš tiesų kalino, tačiau nėra tiksliai žinoma dėl ko ir kuriuo metu. Viena aišku, kad nėra jokių daiktinių įrodymų apie jo dalyvavimą tuose nusikaltimuose, yra tik tarpusavyje prieštaraujantys liudijimai. Daliai Lietuvos istorikų ir tikrai daliai Lietuvos politikų, žiniasklaidai, teismų, kitų institucijų atstovams atrodo, kad to užtenka.
Nors pačioje istorikų pažymoje, kuria grindžiamas sprendimas pašalinti jam skirtą paminklinį akmenį, pripažįstama, jog esami prieštaravimai reikalauja tolesnių tyrimų. Tik jų niekas nesiima.
Visuotinai žinoma, kad baudžiamojoje teisėje galioja principas – kol yra abejonė, ji aiškinama kaltinamojo naudai. Ir kaltinamasis yra kaltas tik tada, kai yra aiškiai, nepaliekant pagrįstos abejonės, įrodyta jo kaltė.
Juozo Krikštaponio atžvilgiu tai kažkodėl netaikoma. Netaikoma ne tik jo atžvilgiu, nes yra daugiau laisvės kovų dalyvių, su kuriais pasielgta būtent taip pat – iškelta abejonė, ir politikai pradėjo elgtis taip, tarsi šitie žmonės jau kalti, jau nusidėję žmoniškumui, Lietuvos valstybei. Juos intensyviai bandoma trinti, kaip kad K. Škirpą Vilniuje ar J.Noreiką Šiauliuose.
Neįmanoma apsimesti, kad nematome, jog visa tai atitinka Kremliaus pastangas paskelbti, kad tiek Birželio sukilimo dalyviai, tiek partizaninio karo dalyviai, esą buvo banditai, nacių kolaborantai, visaip kitaip netinkami, blogi, nusikaltę žmonės ir jų atmintį Lietuvoje reikia trinti, o pasauliui reikia paaiškinti, kad neva Lietuva yra fašistus ir banditus gerbianti valstybė.
Yra normalu ir suprantama, kad tokį melą skelbia Kremlius, nuosekliai teisinantis savo istorinius nusikaltimus. Bet yra savo ruožtu nusikalstama ir gėdinga, kad tokį melą atkartoja ir Lietuvos institucijos – Užsienio reikalų ministerija ir kitos.
Todėl šiandien pagrįsta ir būtina reikalauti nutraukti bet kokį spaudimą pašalinti Juozo Krikštaponio įamžinimo ženklus. Visi, tą darantys, visų pirma ką tik pasibaigusios kadencijos metu tam vadovavusi Užsienio reikalų ministerija ir Vyriausybė, visi sustabdyti spaudimą Ukmergės rajono savivaldybei, grasinimus nutrauktu finansavimu ir kitomis priemonėmis. Jeigu Lietuva gerbia savo laisvės kovotojus, visi privalome sulaukti teismų sprendimų Juozo Krikštaponio byloje.
Laimei, dėka Juozo Krikštaponio artimųjų ir Laisvės kovotojų organizacijų, šis klausimas atsidūrė teisme po kreipimosi dėl J.Krikštaponio garbės apgynimo. Kol to sprendimo teismuose nėra, negali būti jokių veiksmų šiam žmogui ištrinti, gali būti tik veiksmai šiam žmogui pagerbti.
Nes, paskutinis akcentas, nuopelnai Lietuvos valstybei, tai, kad Juozas Krikštaponis dėl Lietuvos laisvės paaukojo savo sveikatą, asmeninę laimę ir galiausiai gyvybę, visa tai yra puikiai žinoma.
Tai neabejotini faktai, dėl kurių niekas nesiginčija. Kaltinimai dėl Juozo Krikštaponio galimų nusikaltimų tuo tarpu yra labai abejotini, pagrįsti tik liudijimais ir kol kas neįrodyti tuo lygiu, kuriuo turi būti įrodyti kaltinimai sunkiausiais žmonijos nusikaltimais. Kol taip yra, tol mes jį gerbiame, dėkojame jam, tikimės, kad jo gerai žinomi darbai kovoje už Lietuvos laisvę mums bus pavyzdžiu ir kad to, ką jis išgyveno ir patyrė kartu su savo amžininkais, mums išgyventi nereikės. Nors kartu privalome ruoštis ir šiam scenarijui.
