Išgirdęs Konstitucinio Teismo sprendimą, V.Gapšys suskubo pareikšti, kad po Konstitucinio Teismo sprendimo „jam apkaltos procedūra teisiškai negalima“. Ir pridūrė, kad nėra už ką pradėti apkaltos, nes „apkalta galima tais atvejais, kai sulaužyta priesaika, šiurkščiai pažeista Konstitucija“. Nusivylimą Konstitucinio Teismo sprendimu išsakė ir Seimo opozicijos lyderis A. Kubilius, pareiškęs, kad dėl tokio Konstitucinio Teismo požiūrio „Seimui gali kilti rimtų problemų“.
Tad ką minėtame sprendime iš tikrųjų pasakė Konstitucinis Teismas? Sprendime nėra nė vieno žodžio apie tai, kad apkalta V.Gapšiui negalima. Priešingai – Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad apkalta galima ne tik už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, bet ir tada, kai „paaiškėja, jog padarytas nusikaltimas“.
Ką minėtame sprendime iš tikrųjų pasakė Konstitucinis Teismas? Sprendime nėra nė vieno žodžio apie tai, kad apkalta V.Gapšiui negalima.
Pagal Konstitucijos 74 straipsnį „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ yra savarankiškas apkaltos pagrindas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jeigu apkaltos pagrindas yra „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“, o tas nusikaltimas padarytas iki asmeniui duodant Seimo nario priesaiką, tokiu atveju Seimas neturi įgaliojimų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu pateikti išvadą, ar tokiu nusikaltimu nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika.
Nes nusikaltimu, padarytu, kol asmuo nėra davęs Seimo nario priesaikos, negalima jos sulaužyti, kartu negalima šiurkščiai pažeisti Konstitucijos. Tęsdamas šią mintį, Konstitucinis Teismas nurodė ir tai, kad, „taikant apkaltos pagrindą „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“, Konstitucinis Teismas atitinkamai neturi įgaliojimų vertinti atitikties Konstitucijai požiūriu tokių atitinkamų veiksmų, kuriais negalėtų būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika dėl to, kad jie atlikti iki duodant Seimo nario priesaiką“.
Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų vertinti, ar Konstitucijai neprieštarauja asmens veiksmai, atlikti iki Seimo nario priesaikos davimo, nes jais negali būti šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika.
Taigi, Konstitucinio Teismo pozicija visiškai aiški: Seimas neturi įgaliojimų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu pateikti išvadą, ar nusikaltimu, asmens padarytu iki Seimo nario priesaikos davimo, nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, o Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų vertinti, ar nusikaltimu, asmens padarytu iki Seimo nario priesaikos davimo, yra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika.
Vadinasi, jeigu asmuo padarė nusikaltimą iki Seimo nario priesaikos davimo, jam negalima pradėti apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, bet galima pradėti apkaltą pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“. Tokiu atveju nereikia Konstitucinio Teismo išvados, ar asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką. Būtent dėl to Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti Seimo prašymą pateikti išvadą, ar Seimo nario veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
Jeigu asmuo padarė nusikaltimą iki Seimo nario priesaikos davimo, jam negalima pradėti apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, bet galima pradėti apkaltą pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“.
Konstitucinis Teismas priminė savo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad „demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės – pašalinimo iš užimamų pareigų“.
Šiurkščiai pažeisti Konstituciją, sulaužyti priesaiką galima tik tokiu nusikaltimu, kuris padarytas einant Seimo nario pareigas. Būtent dėl to Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka panaikinti Seimo nario mandatą už nusikaltimą, padarytą einant Seimo nario pareigas, pagal Konstituciją tenka atsakomybė išsiaiškinti, ar padarytu nusikaltimu kartu nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika.
Konstatuoti, ar nusikaltimu kartu yra / nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, gali tik Konstitucinis Teismas. Išsiaiškinti, ar nusikaltimu kartu nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, būtina dėl to, kad jeigu Konstitucinis Teismas padarytų išvadą, kad nusikaltimu Konstitucija šiurkščiai pažeista, priesaika sulaužyta, o Seimas apkaltos proceso tvarka pašalintų asmenį iš pareigų, panaikintų jo Seimo nario mandatą už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, tas asmuo niekada ateityje nebegalėtų užimti pareigų, kurių ėjimo pradžia susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
Jeigu asmuo būtų pašalintas iš pareigų, jo Seimo nario mandatas būtų panaikintas už nusikaltimą, kuriuo Konstitucija nėra šiurkščiai pažeista, priesaika nėra sulaužyta, tas asmuo pagal Konstituciją ateityje galėtų būti renkamas Seimo nariu, galėtų užimti kitas pareigas, kurių ėjimo pradžia susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
Taigi, Konstitucinio Teismo sprendimas atsisakyti nagrinėti Seimo prašymą pateikti išvadą, ar Seimo nario V.Gapšio veiksmai prieštarauja Konstitucijai, jokiu būdu nereiškia, esą Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jo apkalta negalima.
Pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proceso tvarka Seimo nario mandatą galima panaikinti paaiškėjus, kad asmuo nusikaltimą padarė iki tapdamas Seimo nariu, o apkaltinamasis nuosprendis jam įsiteisėjo jau einant Seimo nario pareigas.
Kliūtis pradėti apkaltą už nusikaltimą, padarytą iki asmeniui tampant Seimo nariu, yra ne Konstitucinio Teismo sprendimas, o Seimo statuto 227 straipsnis, pagal kurį Seimo nariui ir kitiems Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims apkalta galima tik už veiksmus, padarytus jiems einant tame straipsnyje nurodytas pareigas.
Ši Seimo statuto nuostata, mūsų nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Aiškinimas, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį esą negalima pradėti apkaltos proceso už nusikaltimą, kurį asmuo padarė iki pradėdamas eiti Seimo nario ar kitas tame straipsnyje nurodytas pareigas, būtų konstituciškai nepagrįstas, nes reikštų ir tai, kad net jei Seimo narys ar kitas Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo (išskyrus Respublikos Prezidentą) už nusikaltimą, padarytą iki pradedant eiti tame straipsnyje nurodytas pareigas, būtų nuteistas ir jam būtų skirta, pavyzdžiui, septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, o apkaltinamasis nuosprendis dėl jo būtų priimtas bei įsiteisėtų jam užimant minėtąsias pareigas ir asmuo būtų laisvės atėmimo įstaigoje, apkalta jam esą vis tiek būtų negalima!
Akivaizdu, kad Konstitucijos 74 straipsnio taip aiškinti negalima, nes Konstitucija nenumato ir nesuponuoja, kad Seimo nariu – Tautos atstovu būtų asmuo, laisvės atėmimo įstaigoje atliekantis teismo nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o Seimas esą net negalėtų spręsti, ar panaikinti tokio asmens Seimo nario mandatą. Dėl minėtų Seimo statuto nuostatų atitikties Konstitucijai Seimo narių grupė jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą.
O dėl to, kad Konstitucinis Teismas atsisakė teikti išvadą, ar V.Gapšys gali eiti Seimo nario pareigas po to, kai jam įsiteisėjo teismo apkaltinamasis nuosprendis už nusikaltimą, padarytą iki jam duodant Seimo nario priesaiką, nereikia stebėtis.
Pagal Konstituciją šį klausimą gali ir turi spręsti ne Konstitucinis Teismas, o tik pats Seimas. Tai daroma apkaltos proceso tvarka. Konstitucinis Teismas savo sprendime konstatavo, kad tokiu atveju Konstitucinio Teismo išvada, ar asmens veiksmai prieštarauja Konstitucijai, nereikalinga.
Vytautas Sinkevičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
