Didžioji dalis (72 %) miškų priklauso IV grupei, t. y. ūkiniams miškams. Jei tokia dalis miškų būtų naudojama žiūrint tik į kuo efektyvesnę medienos gavybą, gamtinės aplinkos padėtis taptų katastrofiška. Todėl šiems miškams irgi galioja įvairūs aplinkosauginiai ribojimai. Jiems yra nustatytas sąlyginai aukštas kirtimų amžius, ribotas maksimalus kirtavietės plotas. Juose turi būti saugomos retųjų paukščių lizdavietės, kirtavietėse privaloma palikti senesnių medžių biologinei įvairovei, nustatytas minimalus paliekamos negyvos medienos kiekis, draudžiami plyni kirtimai stačiuose šlaituose.
Atrodytų, kad laikantis šių reikalavimų padėtis turėtų būti palanki gamtiniu požiūriu. Deja, ne visada tų reikalavimų pakankami laikomasi. Ypač dėl paliekamų biologinės įvairovės medžių atrinkimo, bei reikalingo negyvos medienos kiekio palikimo po sanitarinių kirtimų. Vargiai pavyktų rasti vyresnio amžiaus pušyną, kur kas dvidešimtas medis būtų paliktas natūraliam suirimui, nors to ir reikalauja kirtimų taisyklės. Su kirtimais šlaituose padėtis dvejopa. Paupių šlaitų miškai dažniausiai priklauso aukštesnei grupei ir plynai nekertami. Tuo tarpu kopų ar statesnių kalvų šlaitai, įskaitant netgi geomorfologinius draustinius, yra kertami plynai nepaisant ribojimų.
Raudonosios knygos rūšių apsauga irgi menkai teužtikrinama. Jei plėšriųjų miško paukščių ir juodųjų gandrų lizdaviečių į miškų kadastrą ir atitinkamai į miškotvarkos planus įtraukta gana didelis skaičius, tai saugomų uoksinių paukščių perimviečių apsauga daug blogesnė. Apie retųjų augalų, vabzdžių ar kitų grupių rūšių radimviečių apsaugą IV grupės miškuose galima tik pasvajoti – tokie atvejai dar labai reti.
Vertinant miškų tvarkymą būtina atkreipti dėmesį į besikeičiančias ūkininkavimo technologijas, kurios lemia ir ekologinės būklės pokyčius. Lyginant su pora dešimtmečių senesniais laikais, dabar kirtavietėse gerokai rečiau bepaliekama žemesnių ardų medžių, nes taip yra patogiau paruošti dirvą atsodinimui. Savaiminis atžėlimas tampa vis retesnis. Ypatingai spygliuočių miškuose jau baigiami iškirsti senieji savaiminės kilmės medynai ir belieka džiaugtis tik tvarkingomis vienarūšėmis vienaamžėmis tolygaus tankumo ir taisyklingais valksmais suskaidytomis plantacijomis, kurios vis vien vadinamos mišku. Pagal miškų statistiką dabar kultūriniai medynai užima virš ketvirtadalio visų miškų. Atmetus lapuočių ir pelkėtus miškus, kurie paprastai yra savaiminiai, likusioje dalyje (pusėje Lietuvos miškų) kultūriniams medynams tenka 54 % (realiai netgi daugiau, nes ne visada kultūrinė kilmė yra įtaksuojama). Kasmet šis skaičius paauga bemaž vienu procentu. Nuo 2012 m. Lietuvoje savaiminių miškų plotas kasmet sumažėja maždaug 9 tūkst. ha. Tad miškų ekologinės vertės mažėjimo tempai gana spartūs.
Miškų valdytojai didžiuojasi vis didėjančiu vidutiniu medienos tūriu hektare. Bet tai tėra vienas ir tik grynai ekonominis rodiklis, tuo pačiu įrodantis, kad miškai vis labiau tampa medienos auginimo „daržais“. Natūralus miškas vargiai gali lygintis savo „kubais“ su plantacijomis. Įprastame miške maisto medžiagos bei šviesa yra panaudojamos ir kitoms gyvybės formoms. o ne vien medienai produkuoti. Su amžiumi ir plantacinis medynas, jei atitinka augavietę, gali virsti pilnaverčiu mišku, tačiau nustatytas kirtimo amžius yra kaip tik ties natūralizacijos pradžia.
Ypatingai spygliuočių miškuose jau baigiami iškirsti senieji savaiminės kilmės medynai ir belieka džiaugtis tik tvarkingomis vienarūšėmis vienaamžėmis tolygaus tankumo ir taisyklingais valksmais suskaidytomis plantacijomis, kurios vis vien vadinamos mišku.
Įvairių apsaugos zonų bei nebiologinio profilio draustinių miškai priskirti III grupei. Jų naudojimo režimas labai nedaug skiriasi nuo ūkinių miškų – nustatytas tik kai kurių rūšių vėlesnis kirtimo amžius, maksimalus plyno kirtimo biržės plotas sumažintas nuo 8 iki 5 ha.. III ir IV grupių miškų pagrindinė paskirtis – medienos gamyba. Abi kartu jos sudaro 87 % visų miškų.
Socialinėms funkcijoms tiesiogiai tarnauja IIB grupė – rekreaciniai miškai. Jų yra nepilnai 3%. Sprendžiant iš kylančios įtampos visuomenėje, akivaizdu, kad dėmesio visuomenės kultūriniams-rekreaciniams poreikiams akivaizdžiai nepakanka. Gerai žmogaus psichologinei savijautai ir moralinei būsenai labai svarbu, kad akiai mielas miško vaizdas jį suptų ne tik miestų, kurortų ir poilsiaviečių ribose. Lietuvoje jau pribrendęs laikas užkrauti ir dabartiniams ūkiniams miškams daugiau socialinių funkcijų, lanksčiau ir kūrybiškiau taikant ūkininkavimo metodus.
Beveik dešimtadalis visų miškų skirta ekosistemų apsaugai (IIA grupė). Daugiausia tai biologinio profilio draustinių bei taip vadinami priešeroziniai miškai upių slėnių šlaituose. Kiek iš tikrųjų šie miškai atlieka jiems deklaruojamą paskirtį? Nors Miškų įstatyme teigiama, kad ūkininkavimo juose tikslas – išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus, poįstatyminiai dokumentai šią idėją beveik sugriauna. Jei nėra specialaus saugomos teritorijos planavimo dokumento miškų tvarkymui (dauguma draustinių tokio dokumento ir neturi), IIA grupės miškai, pasiekę gamtinę brandą, t.y. pačią vertingiausią stadiją, gali būti iškertami atvejiniais arba plynais sanitariniais kirtimais.
Po kirtimų IIA grupės miškuose, kaip ir ūkiniuose galioja tie patys medynų atkūrimo reikalavimai, t.y. miškas turi būti atsodinamas, jei pats pakankamai neatželia. Ugdomieji kirtimai taip pat orientuoti į kuo našesnio medyno formavimą, tokiu būdu iškreipiant deklaruojamą miško paskirtį. Natūraliai miško ekosistemai yra būdingas medyno mozaikiškumas, nuo kurio priklauso daugelio nykstančių rūšių išlikimas. Natūralias laukymes ir retmes sukuria vėjolaužos, gaisrai, vabzdžių ir kitų gyvūnų įtaka. Uolus kirtaviečių, žuvusių medynų ir nenaudojamų aikščių apželdinimas nedaug turi bendro su ekosistemų apsaugos tikslais.
Ekologiškai nepamatuotas miškų priskyrimas aukštai grupei sumažina jos bendrą vertę bei sudaro sunkumų įtraukiant naujus, tikrai gamtiškai vertingus plotus.
Daugeliu atvejų IIA grupės statusas miškams yra suteikiamas automatiškai, nežiūrint į realią jų gamtinę vertę. Upių slėnių šlaituose yra daug priešerozinių spygliuočių medynų, dirbtinai įveistų sunaikinus ten buvusias vertingas natūralias stepines pievas. Ichtiologinių draustinių paupiuose savaime sužėlus alksnynams, jie irgi automatiškai įgyja griežtą teisinį statusą, nors kažkokios išskirtinės vertės ir neturi. Panaši situacija yra telmologiniuose (pelkių) draustiniuose, kurie įsteigti apleistuose durpynuose ar apsausintose pelkėse. Daugumoje atvejų tokių draustinių pagrindinė vertybė yra atvirų pelkių buveinės, ir jų užaugimas mišku reiškia būklės blogėjimą. IIA grupės „balastą“ didina ir 4 tūkst. ha Kuršių nerijoje užimantys svetimžemės kalninės pušies želdiniai, kurie realiai turėtų priklausyti III grupei, o ne ekosistemų apsaugos miškams.
Ekologiškai nepamatuotas miškų priskyrimas aukštai grupei sumažina jos bendrą vertę bei sudaro sunkumų įtraukiant naujus, tikrai gamtiškai vertingus plotus. Vien pažiūrėjus į šalies mastu atliktos natūralių buveinių inventorizacijos žemėlapį, matosi daugybė apsaugos vertų plotų, esančių ūkiniuose miškuose. Deja, vykstant intensyviam miškų naudojimui jie sparčiai nyksta, ypač tokios buveinės, kurios pagal dabartinę miško naudojimo rotaciją nebeatsikuria – vakarų taiga, plačialapių ir mišrūs miškai, sausieji ąžuolynai, skroblynai.
Jei ekosistemų apsaugai skirti miškai nepakankamai atlieka savo funkcijas, tai rezervatiniai (I grupė) šiuo atveju abejonių neturėtų kelti. Deja, šios grupės miškų tėra tik 1,1 procento. Dar tiek pat yra kertinių miško buveinių, tik jos dažniausiai yra labai mažo ploto ir dėl to stipriai įtakojamos aplinkinės ūkinės veiklos.
Rezervatinius miškus galima laikyti gamtos etalonais, parodančiais, kaip turėtų atrodyti laukinė gamta be žmogaus įsikišimo. Lietuvoje turime 4 didžiuosius rezervatus (Žuvinto, Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės) 1 rezervatinę apyrubę (Dubravos) ir net 36 rezervatines zonas nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Mažieji rezervatai neblogai papildo griežtai saugomų miškų geografinį pasiskirstymą. Nepaisant to, išlieka gana ryški šių gamtos etalonų reprezentatyvumo problema.
Pagal plotą rezervatuose vyrauja pelkės ir miškai ant pelkinių dirvožemių. Sausose augavietėse daugiausiai yra pušynų. Pastarieji sudaro net 64% visų rezervatinių miškų, arba 2% visų Lietuvos pušynų. Jei šių medynų reprezentavimą galima laikyti neblogu, su kitais padėtis gerokai prastesnė. Griežtai saugomų eglynų iš bendro jų ploto šalyje tėra tik pusę procento. Lietuva yra mišrių miškų (eglynų su plačialapiais medžiais) zonoje, tad atrodytų kad pagrindinę dalį rezervatuose jie ir turėtų užimti. Deja, zoninio tipo miškai I grupėje sudaro vos 8 procentus.
Iki tvaraus miškų naudojimo Lietuvai dar tikrai yra kur pasitempti. Ar turėsime augančius visuomenės ir ekologinius poreikius atitinkančią miškų tvarkymo sistemą, ar laikysimės žaliavinės Rytų valstybės tradicijų – priklausys nuo tvarkančiųjų suinteresuotumo ir kompetencijos bei nuo pačios visuomenės aktyvumo.
Vytautas Uselis yra Lietuvos entomologų draugijos valdybos narys.
