O kai pasiteiravom, kuo, tarkim, neįtiko antroji mano pasakų knygos apie skruzdėlytę Birutę dalis, atsakyta buvo trumpai-drūtai: blogas, vaikams netinkamas pavadinimas „Skruzdėlytės Birutės kerštas“.
Minčių, gavus tokį atsakymą, kilo visokių. Visų pirma, pavadinimai yra labai lengvai keičiamas dalykas ir, jei yra gera valia, galima tiesiog patarti keisti pavadinimą, nes... galbūt išties perskaitę knygą tokiu pavadinimu vaikai pasidarys žiauriai kerštingi. Lygiai perskaitę „Grybų karą“ tuoj puls kariauti... O „Tinginių pasakos“ tuomet iš viso be galo pavojinga knyga.
Pasidalinau šia informacija su veidaknygės bičiuliais ir paklausiau, ar ir jiems taip baisiai atrodo knygos pavadinimas. Atsakymų gavau daug ir labai įvairių:
Sena žiauriai kerštinga patarlė byloja: „ Jei nori mušti, lazdą visada surasi“.
Jei Jūs būtumėte pradedantis autorius ir tai būtų pirmoji knyga, tuomet, jeigu sudomintų vizualas, paskaityčiau, kas už to pavadinimo slepiasi. Bet dabar, kai esate išleidęs tiek puikų, gilių tekstų vaikams (ir jų tėvams) žinau, kad tuo pavadinimu ir turiniu norit kažką pasakyti, perduoti vaikams.
Man apskritai keista, kad vengiama kalbėti apie įvairias emocijas ir nenorima su jomis supažindinti vaikų. Kad ir šiuo atveju keršto tema – juk vaikai tikrai su tuo susiduria ir jei neaiškinsim jiems, kas tai per jausmas, kaip su juo tvarkytis ir ką reiškia su juo gyventi, tai kaip jie su tuo visu keršto jausmu turės gyventi? Kaip jie jį suvoks. Nėra blogų žodžių yra tik netinkamos jų interpretacijos. (Nors iš rinkodarinės pusės tikiu, kad labiau pirks knygą su žaismingesniu pavadinimu).
Dėkui už Arklį Dominyką – šita knyga įkvėpė mūsų dukrą puikiai išmokti lietuvių kalbą.
Vadovaujantis tokia logika, galime daryti išvadą, kad ir spalvos neturi atspalvių... Tik abejoju ar vaikams toks pasaulis be atspalvių labai jau patiktų.
Įdomu, o ką jie galvoja apie pasakas tradicines, kaip ten vyksta. Tikiuos labai nenuliūdote, lauksime skruzdėlytės.
Vadovaujantis tokia logika, galime daryti išvadą, kad ir spalvos neturi atspalvių... Tik abejoju ar vaikams toks pasaulis be atspalvių labai jau patiktų.
O man patinka toks pavadinimas. Gaila... Kultūros ministerijos.
Nemanau, kad netinkamas pavadinimas. Vaikai turi suprasti, kas yra kerštas. Juk gyvens ne šiltadaržyje!!!
Nematau jokio siaubo tokiame pavadinime. Kultūros ministerija vietoj nesąmoningų šnekų verčiau užsiimtų baisaus kičo vaikams leidimo kontrole ar klasikos knygų adaptacijų uždraudimu.
Suprantu, kad užknisa, kai tave mulkina...
Buvo prieš maždaug dvidešimt metu pirmas leidimas „Miško pasakų“. Toje knygelėje nykštukai gamino legendinį sidrą. Dideliausias sujudimas kilo išėjus antrąjam ledimui – kažkam iš valstybės prievaizdų pasiregėjo, kad knygelėje propaguojamas alkoholizmas.
Po kurio laiko šurmulys nurimo ir knygai buvo leista gyvuoti. Mano abu vaikai užaugo su šiomis knygomis – suskaitytos iki visiško fizinio luošumo (bet knygai tinka toks luošumas). Padėtos saugiai laukia anūkų. Taigi nieko čia tam pavadinime keisti nereikia. Viskas su juo labai net tvarkoje. Tie, katrie taip pa(si)teisino neskyrę rėmimo, – tiesiog likučiai anųjų susirūpinusių blaivybe labiausiai netikusiu būdu, bet kitaip gal nemoka.
Kultūros ministerijai patarčiau svarstyti Kubilinsko leidybos etikos klausimus, o ne užsiimti tokiu darbo imitavimu, koks čia padarytas.
Čia yra mūsų valdininkų klasikinis atsakymas. Tai posovietinė valdiška klasika. Valdininkija bevelija visais jiems nepatinkančiais arba nenaudingais atsikratyti. Jie nemoka patarti, jie nežino kaip tai padaryti, o gal nenori. Manau, kad logiško mąstymo mūsų valdininkijos tarpe trūksta. O tai jau didelė problema.
O gal jie teisūs. Pasaka turi kažko mokyti, o pavadinimas tai atspindėti. Jei pavadinime yra negatyvūs žodžiai; kerštas, smurtas ir t.t., tai daro įspūdį, kad pasakos esmė ir yra kerštas... Pasakose turi laimėti gėris. Vaikams reikia pozityvumo, kažkuo tikėti geresniu. nes gyvenime ne visada tai nutinka.
Lietuvos kultūros tarybos nariai sprendžia savo kompetencijos ribose. Objektyvumo ir nešališkumo sunku būtų tikėtis iš jų.
Pavadinimas ne visada atspindi pasakos turinį, prisiminkit brolių Grimų pasakas.
Viskas gerai su tuo pavadinimu. Gaili pinigų ir tiek...
Neseniai perskaičiau trijų Linn knygą NESKUBĖK ATLEISTI. Ten žmonės mokomi ne kerštauti, bet leisti sau pykti po skriaudos, nes tik tada gali širdyje atsirasti vietos orumui, savigarbai, meilei sau ir kitam, kas galėtų padėti sukurti kūrybišką išeitį iš sudėtingos situacijos.
Mūsyse pyktis ir visa, kas emociškai nėra malonu, retušuojama. O vaikams tai niu niu niu – pykti negražu. Iš tokių gėdinamų vaikų užauga aukos arba agresyvūs suaugę. Tendencija tokia. Tad sakyčiau, kad bet koks tekstas, kuris skatina susimąstyti, permąstyti yra gerai.
O jei skaitytojas pagalvotų, kad pavadinimas knygos keistas, tai vadinas, jo nuomonė net Vytauto autoritetui nepavaldi. Aš daryčiau taip: jei vidumi jausčiau, kad pavadinimas keistinas, keisčiau. Bet jei knygos moralas yra toks, kad kerštas nėra vinis, tai toks pavadinimas nieko negadina.
Galia be kompetencijos... Jei vengsime kažką įvardinti, ar tai nustos egzistavę? O Birutė...viskas gerai, smagu skruzdę bendravardę turėti...
Gal čia kokios ministerijos Birutės kerštas?
Turbūt geriau ne pavadinimą keisti, o pavardę... Ot būt gerai – su kiekviena nauja valdžia – nauja pavardė.
Tikriausiai ponams palietė kažką labai skaudaus žodis „kerštas“. Laukiu nesulaukiu, kitos knygutes apie skruzdėlytę Birutę.
Čia kažkas ne taip... Juk nenaudojant to žodžio vaikui nepadėsi suvokt, kad kerštas – ne išeitis, tarkim. Suprantu, kad apmaudu, bet jau gink dieve, Vytai, nepakeisk į 'kerštuką' ar ką panašaus.
Ministerijų (ne tik kultūros) paramų nuostatos – 100 proc. korupcijos pavyzdžiai – niekur neaišku, kas remiama, kokie prioritetai, kokie atrankos kriterijai... Spėju, kad knygos autorius nepriklauso darbo partijai... vadinasi, parama nebūtina.
Turbūt geriau ne pavadinimą keisti, o pavardę... Ot būt gerai – su kiekviena nauja valdžia – nauja pavardė... Na, Kierkegaardas beveik kiekvienai naujai knygai kitaip pasirašydavo...
Kažin, ar čia vis dar gyvos sovietinės cenzūros ar naujos teigiamo mąstymo bangos rezultatas?
Ne pavadinime esmė. Kai valdininkui nerašomi aiškūs kriterijai, kurių pagrindu turi būti vykdoma atranka, jis ima vadovautis savo supratimais. O tie supratimai gali priklausyti nuo vaikystės traumų, nenusisekusio šeimyninio gyvenimo, ar pinigų trūkumo. Va, kai kas nors teisme atrankos kriterijų nekonkretumo pagrindu užginčys poros tokių „atrankų“ rezultatus, pavadinimų keisti nebereikės.
Atsiprašau, bet pavadinimas ir man nepatinka. Tokios knygutės savo vaikui nepirkčiau, nekiltų rankos net pavartyti.
Miela ponia, yra du dideli skirtumai – vienas, kai piliečiui ar pilietei nepatinka knygutės pavadinimas, ir kitas, kai atranką vykdančio valdininko elgesys neskaidrus. Šiuo atveju aptariame antrą.
Vaikams reikia Jūsų knygų. Rašykite, ieškokite rėmėjų, leiskite – pirksim. Sūnus perduoda didžiulį ačiū už visas iki šiol parašytas knygas. O ministeriai – tepasiunta.
Mes su dukrytėm irgi skaitom Jūsų knygeles su dideliu malonumu – ir joms, ir man būna apie ką pamąstyti... Palaikom skruzdėlytę Birutę visom keturiom (nors gal reikėtų sakyti – visom dvylika), nes suaugusiems dėdėms ir tetoms ten aukštai nereikėtų taip baimintis: yra pasauly geri ir blogi žodžiai, teisingi ir neteisingi poelgiai, ir tą reikia padėti vaikams suprasti nuo mažens.
Pavadinkit „Kaip skruzdelytė Birutė suvedė sąskaitas“. Valdininkai galvos, kad knyga apie buhalteriją...