Kartais, tiesa, nutinka saviti lietuviško valdiško (kaimiško) avangardo atvejai, kai koks nors buvęs Kauno meras V.Šustauskas girtas padaro avariją ar Biržų meras užsipuola švedus, kam tie bjaurybės nuterioję Lietuvą su savo švediškom patrankom. Čia būtų prastesnio valdiško avangardo pavyzdžiai, tačiau esama ir geresnių.
Tarkim, Bogotos meras A.Mockus buvo kitokia, nevaldiška valdžia, kai apsirengęs supermeno kostiumu ėmė rinkti šiukšles Bogotos gatvėse, tuo būdu kviesdamas gelbėti šiukšlėse dūstantį miestą. Pradžioj visi pasijuokė, bet paskui atėjo talkon ir ėmė tvarkytis. Mockus buvo nevaldiškas meras, neprotokolinis keistuolis. Tik kaži, ar rinktume čia tokį? Ir iš viso, ar turime tokių – nestandartizuotų, pozityviai žaismingų ir su proteliu nesusipykusių? (Linkėtųsi.)
Mūsų išsirinkta valdžia parodo, kokie mes esam. T. y. – valdžia yra mūsų parodija. Tai toks truputį sustiprintas, gal net šaržuotas atvaizdas, karikatūra, idant geriau matytųsi mūsų ydos bei kiti žavūs netobulumai.
Bet rinkimuose išsirinkę nepatinkamą savo pasirodymą, dažniausiai puolame keikti veidrodį, nes nesmagu žiūrėti į valdžios būdu parodytą savo paties parodiją.
Bet parodija turi ir gerų pusių – susitaikai, kad nesi tobulas. Gal net pasijuoki iš savęs. Ir supranti, kad plaktuku sudaužęs kreivą veidrodį, nieko nepakeisi. Belieka keistis pačiam.
Tie, kuriems patinka keistis, yra keistuoliai. Jie neša gyvybę.
Prezidentuose kartais išsirenkam ir ne parodijas, netyčia. Geresnius už save... Nors vieną kartą turėjom ir tokį „savą“, gerulį. Trumpai prezidentavo, bet gera parodija buvo. (Nebesilinkėtų.)
