Demokratinės šalys COVID-19 pandemiją, o Lietuva – ir netipinę migraciją ėmė valdyti paskelbusios nepaprastąją padėtį, tariamai siekiant aukštesnio tikslo – greitai ir efektyviai suvaldyti krizę, kuriai valdyti priimtinos beveik visos priemonės, net ir tos, kuriose vienaip ar kitaip riboja žmogaus teises ir laisves. Dialogas su visuomene, mokslinėje literatūroje vadinamas pilietinės visuomenės įtraukimo į sprendimų priėmimą principu, – vienas svarbiausių demokratijose, todėl jo apsauga įtvirtinta įvairiose konvencijose bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje per pagarbą žodžio laisvei, teisę į susirinkimų laisvę, laiduojant teisę kritikuoti valdžią ir kitus konvencijose ir Konstitucijoje įtvirtintus pagarbos žmogaus teisėms principus.
Vis dėlto dar 1997 metais garsiame savo straipsnyje, pasirodžiusiame politikos aktualijų žurnale „Foreign Affairs“, garsus mokslininkas, tyrėjas Fareedas Zakaria perspėjo, kad kai kuriose šalyse gali vykti rinkimai, pripažinti demokratiniais, tačiau tose šalyse vis vien gali būti negerbiami liberaliose demokratijose puoselėjami principai, tokie kaip pliuralizmas, asmens teisės ir laisvės, teisės viršenybė, „stabdžių ir atsvarų“ tarpusavio kontrolė. Tarp tokių šalių patenka demokratijos, arba kaip F.Zakaria pažymi, neliberalios demokratijos: Vengrija ir Lenkija, kai kurių vengrų mokslininkų įvardijamos kaip „švelniojo autoritarizmo“ šalys. Liberalią demokratiją vertindamos kaip žlugusią sistemą, neliberalios demokratijos atmeta pamatines Europos Sąjungos (ES) vertybes, siūlydamos vietoje jų įvairias alternatyvas, tarp kurių grįžimas prie tradicinių vertybių – be imigracijos, homoseksualų, reprodukcinių teisių. Kaip pastebi mokslininkai Stevenas Levitskis ir Danielis Zibattas, demokratijos vis dar miršta ne nuo tankų ar generolų, o nuo demokratiškai išrinktų vyriausybių, tarp tokių įvardydami, be kita ko, Vengriją, Lenkiją, Sakartvelą, Ukrainą bei Turkiją. Taip pat jie atkreipia dėmesį, kad net ES negali didžiuotis demokratijos pažanga, nes pagal 2019 metų demokratijos indeksą tik 12 ES šalių pripažįstamos visavertėmis demokratijomis, o net 16 – ydingomis. Įdomu tai, kad pagal šį indeksą visaverčių demokratijų 2020 metais ES sumažėjo dar labiau. Pagal 2020 metų demokratijos indeksą tik 9 ES šalys pripažįstamos visavertėmis demokratijomis, tačiau net 18 – ydingomis.
Pasaulį užklupus COVID-19 pandemijai demokratijos, tarp kurių ir Lietuva, beatodairiškai ėmė žongliruoti galiomis, numatytomis specialiuose įstatymuose, kurios suteikia šalių Vyriausybėms galimybes beatodairiškai riboti piliečių teises ir laisves, atsisakant demokratijoms būdingo dialogo tarp valdžios institucijų ir neatsižvelgiant į būtinybę vertinti ribojimų proporcingumą, reikalingumą demokratinei visuomenei, neretai pasitelkdamos autokratines priemones problemoms spręsti. Kaip pastebi Glazgo universiteto profesorius, DEMOS tyrėjas Umutas Korkutas, Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano elgesys valdant koronaviruso pandemiją atskleidžia, kaip politiniai lyderiai išnaudoja krizes, kad sustiprintų lyderystę ir, būdami vyriausybėje, įgytų daugiau galios.
Lietuvą, Lenkiją bei Latviją užklupus netipinei migracijai, inspiruotai Baltarusijos de facto vadovo Lukašenkos įtūžio dėl ES įvestų sankcijų, šios sureagavo kone identiškai: įvesdamos ekstremaliąją padėtį šalyje, kuri leido Vyriausybėms tvarkytis tariamai greičiau ir efektyviau – be didesnių rūpesčių priimant sprendimus, kurių proporcingumu, efektyvumu bei racionalumu niekas nedrįso abejoti, o tuos, kurie išdrįso, politiniai veikėjai autokratijoms būdingais metodais – naudojant politinę galią, įtaką bei veikimo vietą (parlamentą, ministerijas ir pan.), konstruojant šovinistinį diskursą, demonizavo, prilygino kone Baltarusijos režimo kolaborantams – valstybės priešams, taip juos nutildant, sumenkinant. Kaip pastebi Reinhartas Koselleckas, politikoje žodžiai ir jų vartojimas yra svarbesni už bet kokį kitą ginklą, todėl, anot Heino Nyyssoneno ir Jussio Metsalos, į kalbas žiūrime rimtai, kartais net pažodžiui, susiejame ir kontekstualizuojame jų turinį su išoriniais veiksniais.
Kaip pastebi Reinhartas Koselleckas, politikoje žodžiai ir jų vartojimas yra svarbesni už bet kokį kitą ginklą.
Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija) pastebi, kad nuo demokratijos negali būti atsiejamas tinkamas demokratinių institutų (angl. democratic institutions), kas, pavyzdžiui, yra pusiausvyra tarp skirtingų valdžių, pagarba teisės viršenybei, pagrindinių teisių apsauga ir pan., funkcionavimas, todėl teisės į rinkimus įgyvendinimas galbūt ir gali būti pakankamas kriterijus neliberaliai demokratijai, bet per siauras konstitucinei demokratijai apibrėžti. Mokslininkai H.Nyyssonenas ir J.Metsala įsitikinę, kad neliberalios demokratijos samprata taikoma šalims, kurios vis dar laikosi demokratijos formų ir ritualų, tokių kaip rinkimai, tačiau kurių tikroji praktika – laisvi ir sąžiningi rinkimai, pagarba pilietinėms ir politinėms teisėms ir, ko gero, svarbiausia, teisės viršenybė – abejotini. Taigi, Lietuvos parlamento ar Vyriausybės pastangos riboti konstitucines teises, silpninant arba ribojant demokratinių institutų (institucijų) veikimą, prisidengiant ekstremalia situacija, būdingos būtent neliberalioms demokratijoms (švelniajam autoritarizmui) nei konstitucinėms demokratijoms.
Lietuvoje demokratinių formų ir ritualų laikymasis ypač išryškėjo prasidėjus koronaviruso sukeltai COVID-19 pandemijai ir padidėjus migrantų srautams iš Baltarusijos į Lietuvą, kai parlamentas virto labiau ritualine demokratine institucija, dirbančia „dėl akių“ – skubiai organizuojančia fasadinius procesus Vyriausybės sprendimams pritarti nei išties objektyviai ir efektyviai veikiančia demokratinė institucija. Pavyzdžiui, Vyriausybės parengtos įstatymo dėl Užsieniečių teisinės padėties pataisos, beatodairiškai apribojusios migrantų teises, Seime visus parlamentinės teisėkūros procesus praėjo kone per vieną dieną, taip atkartojant autoritarinėse valstybėse (pavyzdžiui, Turkijoje, Rusijoje) veikiančių tariamai demokratinių institucijų darbo principus. Vienas ryškiausių demokratinių formų ir ritualų laikymosi pavyzdžių – deklaruojama, bet ne reali ir ne efektyvi pagarba žiniasklaidos laisvei, kurios darbą Vyriausybė ar jai pavaldžios institucijos apribojo esą dėl nacionalinio saugumo, o išties – dėl galimybės „ramiai dirbti“, nes būtent taip į demokratinius institutus (institucijas) žiūrima neliberaliose demokratijose.
Demokratijose pagarba pilietinei visuomenei bei stipri opozicija parlamente – kitas ne ritualinio ir ne fasadinio, o realaus ir efektyvaus demokratinių institucijų veikimo pavyzdys, tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose neliberaliose demokratijose, pilietinė visuomenė, nevyriausybinės organizacijos nustumiamos į sprendimų priėmimo paraštę, o opozicijai leidžiama dirbti tiek, kiek patogu valdančiajai daugumai.
