Mokesčiai buvo ir bus, be valdžios neapsieisime. Tačiau blogai, kad valdžia išlaidauja vis daugiau. Tokią prabangą ji sau leidžia, nes į valdžios pinigus žiūrime visai kitaip, nei į savus.
Gyventojai, paklausti, kokią, jų manymu, dalį valstybės biudžeto, tai yra, mokesčių mokėtojų sumokamų mokesčių, valdžia išleidžia efektyviai, teigia, kad ši dalis vidutiniškai siekia vos 52 proc. Žinoma, ne kiekvienas gyventojas gali profesionaliai įvertinti valdžios išlaidų efektyvumą. Tačiau valstybės lėšų neefektyvų naudojimą rodo daug tyrimų, tarp jų ir Valstybės kontrolės. Be to, jei gyventojai galvoja, kad tik pusė valstybės biudžeto išleidžiama tinkamai ir atsakingai – vadinasi kažkas tikrai yra negerai. Kodėl taip yra?
Ekonomikos mokslas atskleidžia, kad žmonių elgesys priklauso nuo paskatų. Kiekvienas puikiai žinome, kiek daug pastangų dedame galvodami, kaip geriausiai išleisti savo uždirbtus pinigus. Svarstome, ką pirkti, o kas ne taip svarbu. Skaičiuojame, ką pirkti šiandien, o kuriuos pirkinius atidėti ateičiai. Nuolat ieškome, kur įsigyti pigiau. Taip darome, nes leidžiame savo uždirbtus pinigus, žinome, kiek mūsų pastangų jie kainavo. Taip pat - perkame dalykus būtent savo poreikių tenkinimui ir žinome, kokie pirkiniai mums reikalingi labiausiai. Tad mums rūpi ir kiek išleidžiame, ir ką perkame. Šie sprendimai būna apgalvoti. Jei nusipirksime ne tai, ko iš tikro reikia, ar pirksime per brangiai – patys dėl to ir kentėsime.
Viskas yra atvirkščiai kai kalbame apie valstybės biudžetą. Įstatymuose parašyta, kad biudžetas skirtas viešosioms paslaugoms finansuoti, t. y. visų mūsų labui ir gyvenimui pagerinti. Tačiau deklaruotas tikslas ar šūkis – tai dar ne viskas. Daug svarbiau, kaip realybėje valdininkai priima sprendimus kur, kiek ir kaip išleisti biudžeto lėšas. Labai svarbu, kad šie sprendimai yra priimami žmonių, kurie leidžia ne savo, o mokesčių mokėtojų pinigus. Ir dar – jie juos leidžia ne sau, o visiems. Tad visiškai natūralu, kad atsakomybės valdant valstybės biudžetą visada bus mažiau nei valdant savo uždirbtus, privačius pinigus. Ką perkame ir kiek tai kainuoja, sprendimus priimantiems rūpės mažiau. Kažko kito tikėtis būtų naivu. Žmonės reaguoja į paskatas. Ir kuo mažesnis asmeninis suinteresuotumas, tuo prastesni bus sprendimai. Žinoma, šiai problemai spręsti prikurta daug valstybės išlaidų kokybės vertinimo taisyklių ir metodikų. Tačiau jokia metodika ir taisyklė nepakeis asmeninės atsakomybės ir suinteresuotumo, kuris galioja tik privatiems pinigams.
Todėl nors ir liūdna, tačiau natūralu, kad į biudžete esančius pinigus juos valdantieji žiūri visai kitaip, nei į esančius savo kišenėje. Tarsi egzistuoja du išlaidų pasauliai – vienas privatus, kitas – viešas. Ir žmonės tai aiškiai mato. Privačių išlaidų pasaulį žmonės iš savo patirties sieja su nuolatiniu ekonomizavimu, svarstymu ir nelengvais sprendimais. Viešųjų išlaidų pasaulyje žmonės daug dažniau mato švaistymą, lengvabūdiškumą ir išlaidas, kurių jie patys asmeniškai niekada nedarytų. Tai ir yra tikroji priežastis, kodėl gyventojai taip prastai vertina valstybės išlaidų efektyvumą. Žinoma, yra išimčių. Yra daug prasmingų valstybės išlaidų ir daug nepamatuotų privačių. Tačiau tendencija yra neabejotina – kur daugiau asmeninės atsakomybės ir suinteresuotumo, ten geresni ir sprendimai.
Tad momentas, kai privatūs pinigai tampa viešaisiais pinigais, t. y. apmokestinami – yra itin svarbus. Ne dėl to, kad pinigai tiesiog iš vienų rankų patenka į kitas. O todėl, kad pinigai iš privačios sistemos pereina į viešąją. Iš asmeninio suinteresuotumo ir individualios atsakomybės aplinkos jie patenka į išskaidytos ir menkos atsakomybės, išplaukusių ir abstrakčių tikslų aplinką. Kai privatūs pinigai tampa vieši – jie tampa kitokie, jie valdomi kitaip.
Tai reikia prisiminti kiekvieną kartą, kai politikai svarsto padidinti mokesčius ir surinkti papildomų lėšų į valstybės biudžetą. Nes kiekvieno papildomo euro valstybės biudžete kaina yra kažkieno euru sumažėjusios asmeninės išlaidos, net jei ir teigiama, kad susimoki už viešąsias paslaugas. Tad simbolinės laisvės nuo mokesčių dienos proga verta bent kartą per metus prisiminti (ypač politikams),kad pagarba mokesčių mokėtojams reiškia pagarbą jų sprendimams ir pasirinkimui, ką jie nori daryti su savo pinigais.
Šiandien pagal darbo sutartį dirbantis žmogus Lietuvoje nebeturi teisės spręsti kaip išleisti net pusę savo pajamų – tiek jis sumoka mokesčiams. Vidutinę algą (632 eurus „į rankas“) uždirbantis žmogus, šiemet iš viso sumokės apie 6400 eurų mokesčių. Vieši pinigai buvo, yra ir bus leidžiami kitaip nei privatūs, todėl pagarba mokesčių mokėtojui reiškia, kad privačių pinigų turi būti kuo daugiau.
Vytautas Žukauskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas.
