Pavyzdžiui, kai asmuo perka kontrabandines cigaretes ar naminukę, kai gauna atlyginimą „vokelyje“ arba kai nepaprašo čekio tam, kad įmonė neapskaitytų pajamų ir taip padarytų nuolaidą – tai daro sąmoningai. Abi sandorio pusės žino, kad pažeidžia įstatymą, nes turi iš to naudos.
Atsiskaitymų grynaisiais ribojimas niekaip nepaveiks šių žmonių elgesio, kadangi abi pusės jau ir taip žino, kad jos pažeidžia įstatymą. Jos susitarė nuslėpti mokesčius ar pajamas ir atsiskaityti grynaisiais. Ar jų sprendimą veikti šešėlyje kaip nors paveiks draudimas atsiskaityti grynaisiais? Ne, jie jau pažeidžia teisės aktus – dar vienas papildomas draudimas nepadarys jiems jokios įtakos.
Teoriškai atsiskaitymų grynaisiais draudimas galėtų paveikti tik pasyvųjį šešėlį, t. y. tokį, kai pirkėjas nežino, kad jame dalyvauja. Pvz., kai valgome restorane, sumokame grynais, nepaprašome čekio, o maitinimo įstaiga šių pajamų neapskaito. Jei pirkėjas atsiskaitytų mokėjimo kortele, įmonė nebegalėtų pinigų neapskaityti.
Tačiau 3000 eurų reguliavimas tokio šešėlio irgi nepaveiks, nes beveik nėra tokių atvejų – jei jau kažką perkame brangiau kaip už 3000 eurų – norime garantijų, todėl ir atsiskaitymo dokumento.
Tai rodo, kad be reikalo kaltiname grynuosius dėl šešėlio. Šešėlis atsiranda ne dėl grynųjų egzistavimo ir ne dėl to, kad žmonėms patinka nesilaikyti įstatymų. Jis atsiranda dėl to, kad žmonės ieško pigesnių prekių ar didesnio darbo užmokesčio – t.y. jie bėga nuo mokesčių. Ši šešėlio priežastis nedings apribojus grynuosius. Ji nedingtų net jei grynuosius apskritai uždraustume!
Įsivaizduokite: valdžia, matydama, kad grynųjų ribojimas neveikia, ima juos ir uždraudžia. Vadinasi, kiekvieną kartą atsiskaitydami galite naudotis tik mokėjimo kortele. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – jei mokėjimai galimi tik mokėjimo kortele, tai neliks ir šešėlio. Juk kas norės pažeidinėti įstatymus, kai dings anonimiškumas ir kai visi atsiskaitymai bus atsekami? Nebent kvailys, kuris nori gauti baudą ar sėsti į kalėjimą.
Tačiau noras mokėti du ar tris kartus mažesnę kainą už kontrabandines cigaretes, dirbti ir gauti didesnį atlyginimą kad ir vokelyje, susitarti dėl mažesnės kainos su pardavėju – niekur nedings vien dėl to, kad nebebus grynųjų. Mokesčių dydis juk nesikeis. O jei nedings noras, vadinasi, rinkoje neišvengiamai atsiras kita anonimiška atsiskaitymo priemonė, kuri patenkins šį poreikį.
Jei grynųjų draudimas galiotų tik Lietuvoje, grynieji eurai vis tiek cirkuliuotų – žmonės susirastų jų kitose ES šalyse. Net jei draudimas galiotų visoje ES, o grynieji eurai apskritai išnyktų – atsirastų kitokių pinigų, kurie aptarnautų šešėlį. Nežinia, kas tai būtų, galbūt kiti grynieji pinigai (pvz., JAV doleriai) arba vis populiarėjančios kripto valiutos (pvz., bitkoinai) ar dar kažkas.
„Negi žmonės ims prekiauti naudodami kažkokias kitų šalių valiutas ir bitkoinus? Nesąmonė!“ – pasakys kritikas. Tačiau esmė ta, kad kuo labiau pinigai praranda tas savybes, kurių žmonėms reikia, tuo labiau tikėtina, kad rinkoje atsiras kitų atsiskaitymo būdų, kurie tai pasiūlys. Kai Lietuvoje žlugus SSRS nebuvo patikimos ir stabilios valiutos, žmonės mainėsi JAV doleriais ar Vokietijos markėmis. Lygiai taip, jei žmonės nori anonimiškumo, ir to nebegali suteikti jų įprasta valiuta – euras – atsiras pakaitalų ir jai.
Jei rinkoje atsiranda paklausa, visada atsiras ir kas ją užpildys. Ir kuo labiau valdžia kovos prieš grynuosius, tuo labiau didins „šešėlinių“, anonimiškų pinigų paklausą ir skatins jų atsiradimą. Žinoma, siūlomas 3000 eurų reguliavimas nenulems to, kad staiga pradės cirkuliuoti kažkokie nauji pinigai. Šis reguliavimas tiesiog bus neveiksmingas kovoje su šešėliu. Esmė ta, kad net ir grynųjų uždraudimas šešėlio problemos nespręstų.
Efektyvi kova su šešėliu turi susidėti iš dviejų dalių. Pirma, reikia padaryti, kad šešėlyje būtų sunku veikti. Tam reikia geresnės pažeidėjų identifikavimo bei baudimo sistemos. Antra, veikti legaliai turi būti lengva. Tam reikia mažinti mokesčius, kad veikti nelegaliai tiesiog neapsimokėtų. Grynųjų ribojimas neprisideda nei prie vieno, nei prie kito.
Užkrausime legaliai veikiantiems dar vieną reguliavimą, o šešėliui nė motais. Pamojuos ranka, ironiškai nusišypsos ir tęs savo darbus.
Vytautas Žukauskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas.
