Pavieniai teisininkai, dažnai naujai vienu ar kitu laikotarpiu susikūrusių ar ir besikuriančių politinių partijų atstovai kėlė bei dabar kartais kelia tokias idėjas.
Reikia pasakyti, kad per daugelį rinkimų tokių partijų, raginusių kurti naują Konstituciją, programiniai įsipareigojimai taip ir likdavo gražia utopija, pasibaigusia sulig viena ar kita rinkimine kampanija. Gal tik kažkada Naujosios Sąjungos – socialliberalų frakcijos nariai, išrinkti į Lietuvos Respublikos Seimą, buvo bandę inicijuoti tokias diskusijas Seimo komisijose, bet rimtesnės eigos tai neįgavo.
Tiesa, keliant klausimą dėl naujos Konstitucijos reikalingumo, visada verta atkreipti dėmesį į tai, kad naujos Konstitucijos dažniausiai yra didelių istorinių ar geopolitinių lūžių padarinys. Na, kartais ir dėl to, jog vienoje ar kitoje šalyje kyla gili politinė ar socialinė krizė, provokuojanti ir naujos tos šalies konstitucijos atsiradimą.
Lietuvos istorijoje Konstitucijos taip pat gimė įvykus giliems geopolitiniams lūžiams.
Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje subyrėjo net keturios imperijos, susiformavo daug nacionalinių valstybių, gimė ir naujos tų šalių konstitucijos. Tas procesas 1918 m. palietė ir Lietuvą. Kaip jo padarinys gimė 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija.
Po Berlyno sienos griūties, Varšuvos pakto bloko ir TSRS subyrėjimo Lietuva sėkmingai atkūrė savo valstybingumą ir 1992 m. priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją.
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija šiemet švenčia savo trisdešimtmetį. Ji yra antroji modernios Lietuvos valstybės teisėta ir demokratiškai priimta Konstitucija, galiojanti nepalyginti ilgiau nei pirmoji 1922 m. priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija.
Pirmajai legitiminei ir demokratiškai Lietuvos Respublikos Seime patvirtintai Valstybės Konstitucijai, kurios šimtmetį irgi šiemet švenčiame, lemta buvo galioti tik ketverius metus. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas nutraukė šios Konstitucijos galiojimą ir ilgam užgniaužė demokratinę Lietuvos konstitucingumo raidą bei konstitucinių debatų visuomenėje tradicijas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos demokratinė stiprybė, jei toks apibūdinimas čia tiktų, kyla iš unikalaus jos rengimo ir priėmimo kelio. Konstituciniai svarstymai Lietuvoje prasidėjo dar 1988 metais Lietuvai – LTSR – esant inkorporuotai į TSRS sudėtį. Į tuos svarstymus buvo įsitraukę iškiliausi Lietuvos konstitucinės teisės specialistai, gausus būrys aktyvių piliečių, pagaliau Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir jo veikiama LTSR XI šaukimo Aukščiausioji Taryba.
1988-1992 m. buvo ne vienas ir ne du konstitucijų projektai, buvo aptarinėjami ir skirtingi valdžios bei valdymo modeliai. Visa tai padėjo 1990 m. Kovo 11-ąją gimti ir Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui, leidusiam 1990-1992 m. laikotarpiu sukurti politiniu kompromisu paremtą 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Savo priešistorę turėjo ir 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, bet niekada nebuvo taip, kad už Konstitucijos kertinius aspektus, taip pat už visą Konstituciją pati Tauta net keturis kartus pasisakytų, aktyviai balsuodama konstituciniuose referendumuose.
Turiu omenyje 1991 m. vasario 9 d. plebiscitą, 1992 m. gegužės 23 d. referendumą dėl prezidento institucijos įvedimo, 1992 m. spalio 25 d. referendumą dėl viso Lietuvos Respublikos Konstitucijos teksto bei 2003 m. gegužės 10-11 d. įvykusį referendumą dėl stojimo į ES, suteikiant teisėtumą ir 2004 m. liepos 13 d. dėl to padarytiems konstituciniams papildymams. Tokia stipria Tautos valios išraiška ji akivaizdžiai skiriasi nuo 1922 m. Valstybės Konstitucijos.
Dėl to klausimas, ar jau laikas rengti naują Lietuvos Respublikos Konstituciją, mano giliu įsitikinimu, turi kilti iš pačios Tautos, o tam reikalingos ir labai rimtos istorinės aplinkybės.
1988-1992 m. mūsų Tauta tikrai išgyveno esminių lūžių laikotarpį ir didelį emocinį pakilimą. Tad iš Tautos gelmių kilo naujos Konstitucijos poreikis ir apsisprendimas apie tai pasisakyti referendumuose.
Dėl to Tauta referendumu nustatė, kad Konstitucijos 1 straipsnį ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių balsais, pirmąjį skirsnį „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktąjį skirsnį dėl Konstitucijos keitimo gali referendumu keisti tik pati Tauta. Tai tapo rimtu Konstitucijos stabilumo saugikliu.
Šiandien aš nematau bręstančio visuomenėje nusiteikimo reikalauti naujos Konstitucijos.
Šiandien aš nematau bręstančio visuomenėje nusiteikimo reikalauti naujos Konstitucijos. Nėra diskusijų nei Seime, nei tarp ekspertų, nei tarp nevyriausybinio sektoriaus, nei tarp pagrindinių politinių Lietuvos srovių apie tai, kad dabartinė Konstitucija jau neišlaiko demokratinio egzamino ir tampa stabdžiu tolimesnei demokratinei plėtrai.
Verta prisiminti Konstitucijos stabilumo veiksnį Tautos gyvenimui. Apie tai dar 1926 m. savo inauguracinėje kalboje ypač aiškiai pasisakė paskutinis teisėtas prieškario Lietuvos Respublikos prezidentas dr. Kazys Grinius: „Ligi mes Konstituciją gerbsime, ligi jos klausysime, ligi tol mes turėsim šalies ramybę…<…>…reikalinga žiūrėti, kad, taip sakant, ne konstituciją lenkti į save, bet save lenkti į konstituciją“. Tokia principinga laikysena lieka aktuali ir šiuo metu. Dėl Konstitucijos stabilumo šiandien sutaria ir plati teisinė bendruomenė, ir dauguma politinių jėgų.
Verta priminti buvusio LR AT Juridinio skyriaus vedėjo, vieno iš Konstitucijos tekstų autorių, pirmojo Konstitucinio Teismo pirmininko prof. Juozo Žilio dažnai kartojamą mintį apie tai, kad Konstitucija yra ne tik visuomenės sutartis, bet ir visuomenės taikaus sugyvenimo pagrindas. Juk ši Respublikos Konstitucija gimė to meto aštrios konfrontacijos sąlygomis – kaip kompromisinis, šią konfrontaciją sumažinęs taikos projektas.
Šis Lietuvoje pasiektas konstitucinio valdžių balanso kompromisas leido mums visiems subręsti, stabilizuoti mūsų visuomenės demokratinę ir politinę raidą, pasiekti visus strateginius tautos tikslus, integruojantis į tarptautines organizacijas bei Europos Sąjungos ir NATO bendrijas.
Vis dėlto tai nereiškia, kad Konstitucija per tuos trisdešimt metų liko sustingusiu, nekintančiu dokumentu. Jau pačioje Konstitucijoje įtvirtintas skirsnis dėl jos keitimo. Jos baigiamųjų nuostatų 153 straipsnyje netgi išvardyti ir tie konkretūs kompromisiniai Konstitucijos straipsniai, kuriuos Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 metų spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma galėjo pakeisti.
Vardan politinio stabilumo ir būtinybės mažinti tuometę įtampą tarp pagrindinių politinių stovyklų tai nebuvo padaryta. Tie kompromisiniai straipsniai liko nepakitę ir po 1993 metų spalio 25 dienos tapo oficialios konstitucinės doktrinos dalimi.
Tačiau Konstitucijos straipsnių pakeitimai ėmė rastis kartu su besikaupiančia patirtimi bei gyvenimo diktuojamais iššūkiais. Be to, gausėjant konstitucinių bylų ir priimamų Konstitucinio Teismo sprendimų, ėmė plėtotis ir gilėti oficiali konstitucinė doktrina – tai leido geriau atskleisti įvairių Konstitucijos straipsnių tarpusavio ryšį bei sumažinti iniciatyvų keisti Konstitucijos straipsnius skaičių.
Pravartu atkreipti dėmesį į tai, kad iš Konstitucijos 153 straipsnyje nurodytų trylikos per nustatytą ribotą terminą lengvesne tvarka keistinų straipsnių per trisdešimt jos galiojimo metų pakeitimų, bet jau ne lengvesne tvarka, sulaukė tik 5 straipsniai, iš kurių trys buvo keičiami du ar tris kartus.
Tai pasakytina apie 47 straipsnį, reglamentuojantį žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams klausimą, 118 straipsnį, reglamentuojantį prokuratūros konstitucinį reguliavimą, bei 119 straipsnį, reglamentuojantį vietos savivaldą.
Konstitucijos papildymai ar pakeitimai padaryti ir dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje, ir dėl Lietuvos prisijungimo prie ES euro zonos, ir dėl kandidato į Seimo narius amžiaus ribos pakeitimo bei dėl asmens teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą su individualiu prašymu, kai šis asmuo išnaudojo visas kitas teisinės gynybos priemones.
Pagaliau Konstitucijos pataisos padarytos įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl apkaltos proceso eigoje nušalintojo asmens teisės būti vėl renkamam į Seimą ar kitas pareigas.
Ne kartą kilo ir sumanymas keisti Konstitucijos straipsnius referendumo būdu. Tačiau tiek dėl dvigubos pilietybės suteikimo, tiek dėl referendumui reikalaujamo 300 tūkstančių piliečių parašų ar Seimo narių skaičiaus sumažinimo, pasiekti referendumuose Tautos pritarimo nepavyko.
Visa tai patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos gyvybingumą, konstitucinių pokyčių dinamiškumą, oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimą ir Konstitucijos stabilumą. Bet tai nereiškia, kad nėra ir negali būti diskusijų dėl Konstitucijos straipsnių keitimo ar jos papildymo.
Taip, yra Konstitucijos straipsniuose neapibrėžtų formuluočių, tokių, kaip „gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“ arba tai, kad Respublikos Prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“, arba kokie kriterijai taikomi gerai besimokančio piliečio apibūdinimui, arba kas sprendžia ne pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kas tai yra.
Neapibrėžtumo pavyzdžių yra ir daugiau, bet tai galima tikslinti, prašant Konstitucinį Teismą plačiau išaiškinti juos oficialios konstitucinės doktrinos kontekste.
Tačiau yra dalykų, kurių Konstitucinis Teismas negali niekaip išaiškinti, nes tai nėra tiesiogiai reglamentuota pačioje Konstitucijoje. Pavyzdžiui, Konstitucijoje įtvirtinta tik vienpakopė savivalda, aukštesniuose administraciniuose vienetuose jos nėra. Vietos savivalda nedisponuoja vietiniais mokesčiais, tik rinkliavomis. Vienpakopė ir silpna savivalda yra nepakankama demokratinei mūsų visuomenės plėtrai spartinti.
Mūsų Vyriausybėje nėra nei vicepremjero, nei viceministrų ar ministrų be portfelio pareigybių, nes tai nenumatyta Konstitucijoje.
Tikslinimo reikalauja ir Vyriausybės, Prezidento bei Seimo kompetencijos formuojant Vyriausybės sudėtį. Pranešimo apimtis neleidžia plačiau pagrįsti argumentų, kodėl tokie pakeitimai jau yra pribrendę, o nedarant pakeitimų Konstitucijoje to kitaip išspręsti nepavyks.
Šiandien Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje keistai atrodo Konstitucijos 137 straipsnyje įtvirtintas draudimas turėti Lietuvos teritorijoje užsienio valstybių karines bazes, nors šiuo metu plačiai kalbama apie Vokietijos bataliono nuolatinį buvimą Lietuvoje. Akivaizdu, kad šis draudimas neatitinka pakitusių tarptautinio saugumo reikalavimų.
Taigi argumentų už tai, kad reikia keisti atskirus Konstitucijos straipsnius tikrai yra. Ir šia prasme pasisakau už būtinybę tęsti diskusijas apie tai. Tad ir iniciatyva siūlyti rengti naują Lietuvos Respublikos Konstituciją galėtų būti vertinama kaip pozityvi provokacija, stimuliuojanti tolesnio Konstitucijos keitimo ir papildymo debatus.
Tokia naujos Konstitucijos rengimo iniciatyva savo tikslo priimti naują Konstituciją tikrai nepasiektų, bet visuomenės dėmesį Konstitucijos pakeitimams padidintų, taip pat paskatintų Seimą daug giliau svarstyti tas alternatyvas, kurių be Konstitucijos straipsnių keitimo įgyvendinti negalima, nors demokratinės visuomenės plėtra to reikalautų.
