Vytenis Andriukaitis: Kalba skirta K.Prunskienės 80-mečiui

Vienoje iš jų pati Kazimiera pasakoja apie politikos užkulisius ir išsivadavimo kainą. Kitoje autentiškai prabyla visi pirmosios vyriausybės ministrai kartu su pačia premjere. Ir trečiojoje knygoje žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė keliauja po pirmosios vyriausybės vizijas ir galimybes.

Tai nejučiomis vėl atkuria tų laikų dvasią, įtampas, dramas, įkarštį, proveržius, o kartu ir padeda kurti šio vakaro nuotaikas.

„Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu/ Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu / Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis. / Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas / Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas / Ir toli, labai toli girdėtis“, šiuose Justino Marcinkevičiaus žodžiuose atsiskleidžia visa mūsų mielai Kazimierai skirto vakaro esmė. Išleidžiame širdį pasivaikščioti, kalbėdami apie jubiliatę. Ir girdisi mūsų kalbos toli, toli Lietuvoje. Žinia, tik vienas poeto svarbus įspėjimas visiems: „Aš prašau, tik nesumindžiokit širdies“.

Dvi iškilias lietuvių tautos moteris sieja žodis – pirmosios! Gabrielė Petkevičaitė – Bitė buvo pirmoji moteris, pradėjusi pirmąjį Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo posėdį 1920 m. gegužės 15 d., pabrėždama: „Laiminga esu, kad likimas suteikė man tos didelės garbės atidaryti mūsų nepriklausomos tėvynės Steigiamojo Seimo darbus ir šalies šeimininko vardu pasveikint visus čia susirinkusius. Laiminga esu galėdama tat padaryt, …kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamo teisių sulyginimo...“

Tuo moters teisių sulyginimu pagrįstai gali didžiuotis ir mūsų Kazimiera Prunskienė, pirmoji jau Antrojo atgimimo moteris – viena ryškiausių šios mūsų epochos asmenybių.

Taip, Kazimiera pirmoji kaip Lietuvos žemės ūkio instituto direktoriaus pavaduotoja 1988 m. gegužės 27 d. pasikvietė į Lietuvą Estijos Tartu universiteto ekonomistą, Estijos TSR ekonominio savarankiškumo idėjos vieną iš autorių ir Estijos liaudies fronto steigėjų Ivarą Raigą, kuris paragino imtis kažko panašaus ir Lietuvoje. Greitai, birželio 3 d. LMA prezidiumo salėje susibūrė LPS iniciatyvinė grupė, kurioje vienu iš pirmųjų smuikų griežė Kazimiera.

1989 m. birželio 8 d. ji pirmoji pristatė Respublikos ekonominio savarankiškumo koncepciją TSRS liaudies deputatų suvažiavime.

1989 m. liepos 4 d. ji tapo pimąja LTSR Ministrų Tarybos vicepirmininke, pradėjusia vadovauti Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijos rengimui.

Po 1990 m. kovo 11 d. ji tapo pirmąja laikinai einančia premjerės pareigas pereinamojo laikotarpio Lietuvos Vyriausybėje.

Pagaliau 1990 m. balandžio 11 d. ji tapo pirmąja Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministre Pirmininke ir vadovavo Vyriausybei iki 1991 m. sausio 8 d.

Štai toks įspūdingas Kazimieros Prunskienės darbų ir pareigų sąrašas per tą trumpą laikotarpį nuo 1988 iki 1991 m. Tai atnešė jai ir džiaugsmo, ir skausmo, ir įtampos, ir nusivylimų. Ir skaudaus atsistatydinimo iš premjerės pareigų.

Būti pirmąja – sunkus iššūkis. Ypač toje epochų pervartoje. Bus visko – bus Gintarinė ledi, bus susitikimai su pasaulio lyderiais, bet bus ir vyriškosios konkurentų pusės pavydo. O kai kam ims neduoti ramybės per ryškiai įsižiebusi Kazimieros politinė žvaigždė. Bus intuityvus diplomatijos suvokimas, siekiant nugalėti Lietuvos ekonominę blokadą ir pasiūlant moratoriumo formulę, bus kainų kėlimo problemos ir priešininkų pastangos tuo pasinaudoti. Bus Sausio 13-oji, bus visko.

Ji pirmoji išgers KGB voratinklių bei šmėklų taurę, bet ir pirmoji nugalės šmeižtą ilgame teismų maratone.

Pagaliau ji buvo pirmoji moteris, 2004 m. LR prezidento rinkimuose tik nedidele balsų persvara antrajame ture nusileidusi vyrams.

Ilgame savo politinio kelio maratone jai 2004–2008 m. teko tapti ir pirmąja moterimi žemės ūkio ministrės pozicijoje. Taigi, ilgas tas Kazimieros būti pirmąja sąrašas.

Bet likimas padovanos ir dar vieną egzaminą. Ji buvo pirmoji, kuri 2012 m. vasario 26 d. nugalėjo vieno iš žiniasklaidos portalų paskelbtą žinią apie jos… mirtį. Ir kaip čia nepajuokauti, prisiminus Marko Twaine,o panašų nuotykį : „Pranešimas apie mano mirtį buvo truputį perdėtas“. Toks „truputį“ perdėtas pranešimas žiniasklaidoje įkvėpė Kazimierą ryžtui įveikti sunkiausią ligą. Feniksas, pakilęs iš pelenų – štai kas apibūdina mūsų jubiliatę Kazimierą. Toks yra ir Kazimieros Prunskienės optimizmas, kuriuo ji spindi ir dabar savo jubiliejaus garbei.

Antrojo Lietuvos Atgimimo epocha jau pasiekė savo rudenį. Dalis bendražygių jau Antakalnio kalneliuose, dalis oponentų, ir net labai aršių, taip pat jau anapus. Kai kas gal stebės šį jubiliejų, įstrigęs Signatarų namų balkone, kai kam vis vaidensis Maironio apdainuoto Šatrijos kalno šmėklos.

Bet man išliks toji kaimynystė – juk Žalgirio rinkiminė apygarda Nr. 4 ir Verkių rinkiminė apygarda Nr. 5 buvo greta. Ir mudu su Kazimiera buvome kaimynai LRAT posėdžių salėje, balsuojant už Kovo 11-osios dokumentus. Graži ta kaimynystė, nors man teko ir tarp dviejų Kazimierų – Prunskienės ir Antanavičiaus – aistringų ginčų pabuvoti. Ir dabar girdžiu šių dviejų ekonomistų balsus jų ginčuose. Tai – mano turtas.

Mes visi, čia susirinkę, tikrai jaučiame savo epochos rudenį. Tad kaip čia to rudenio garbei neprisiminti ir kitos poetės:

„Žarsto gelsvą smėlį Širvinta nurimus / Rymo ramunėlė rudenio arimuos“

Štai šiandien mes matome tą iškilią asmenybę, rymančią gražiu baltu Ramunės žiedu Atgimimo epochos rudens arimuose. Gražus sidabrinis sostas, graži sidabrinė Gintarinė Ledi. Gražu palinkėti tik vieno – ir toliau taip optimistiškai sutikti naujus jubiliejus.