Skirtingai nei anksčiau, šių metų minėjimas, skirtas Lietuvos laisvės gynėjų dienos 25-mečiui, jau gyvenant laisvoje ir demokratinėje Lietuvos Respublikoje, netikėtai įgavo dirbtinio patriotizmo patosą su, švelniai tariant, nedideliu militaristiniu akcentu bei vienos politinės jėgos istorinės tiesos propagavimu.
Prisimindama žmonių vienybės ir solidarumo pergalę prieš sovietinę imperiją, šiandien Lietuvos visuomenė ir vėl pasidalijo. Sukakties epicentre atsidūrė vienų mylimas ir garbinamas, kitų peikiamas ir už polinkį į susireikšminimą kritikuojamas Vytautas Landsbergis.
Reikia pripažinti, kad šio žmogaus indėlio į mūsų valstybingumą niekas paneigti negalėtų, be to, niekas tokio tikslo ir nesiekia. Tačiau nerimą kelia kita atminties medalio pusė – nuosekliai kuriamas V.Landsbergio kaip vienintelio „nepriklausomybės architekto“ kultas, kuris užgožia ne tik kitus Sausio 13-osios veidus, bet ir šimtus tūkstančių drąsių, neuniformuotų ir beginklių žmonių, stovėjusių prie Aukščiausiosios Tarybos, Radijo ir televizijos pastato, Spaudos rūmų, Televizijos bokšto ar prie pašto bei kitų pastatų įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.
Nuosekliai kuriamas Vytauto Landsbergio kaip vienintelio „nepriklausomybės architekto“ kultas, kuris užgožia ne tik kitus Sausio 13-osios veidus, bet ir šimtus tūkstančių drąsių, neuniformuotų ir beginklių žmonių.
Mes, tų įvykių dalyviai ir liudininkai, žinome, jog Sausio 13-oji buvo unikalaus, taikaus Lietuvos, Latvijos ir Estijos išsivadavimo taiki kulminacija.
Mes visi beginklėmis rankomis ir taikos įkvėptomis širdimis pasipriešinome ginkluotai jėgai. Tai ir Mahatmos Gandhi tiesa, tai ir Hemingway'aus „Atsisveikinimo su ginklais“ jėga. Tai buvo visos Lietuvos jėga.
Tada, lemtingu momentu, kolaborantų liko saujelė – tik platformininkai iš LKP (TSKP) ir „jedinstvininkai“ – sąmokslo prieš Lietuvą organizatoriai štabuose ar aukštosiose partinėse mokyklose.
Sausio 13-oji nėra V.Landsbergio ar konservatorių partijos istorijos pamokėlė. Tačiau šių metų sausio 13-ąją įsijungus interneto portalus, LRT televiziją ar radijo stotis, galėjai pagalvoti ir kitaip. Istorinius šaltinius keitė „nedokumentuoti“ prisiminimai ir sąskaitų su šiandienos politiniais oponentais suvedinėjimai.
Pats V.Landsbergis neatsispyrė pagundai įgelti Seimui, tik, greičiausiai, neapskaičiavo, kad kartu įgėlė ir parlamentinei demokratijai, įtvirtinai Konstitucijoje, apskritai. Buvusio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pyktis ir revanšo gaidele persmelktas elgesys parlamento atžvilgiu, ypač minint tokią sukaktį, nustebino ir privertė suabejoti, ar tikrai demokratiniuose rinkimuose išrinkti parlamentarai klydo neskirdami prieštaringai išgarsėjusios premijos.
Kita vertus, gerbiamam profesoriui, matyt, apdovanojimų niekada nebus per daug. Jis, kaip buvęs valstybės pareigūnas, turi visus aukščiausius valstybės apdovanojimus. Ir to jis yra nusipelnęs.
Bet juk ir valstybiniams apdovanojimams yra saikas. Darosi nejauku matant, kai jis net tampa ir Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, nors, tiesą sakant, jo publicistika nėra Lietuvos literatūros klasikos aukso fondas. Žurnalistų sąjungai jo publicistika tikrai galėtų būti įdomi.
Žinia, V.Landsbergis nebuvo ir disidentas. Tarybiniais laikais jis buvo tik LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas už rimtus darbus M.K.Čiurlionio kūrybos įamžinime. Bet ne laisvės kovotojas. Ir vis tik dar vieną apdovanojimą, greičiausiai kaip kompensaciją už nepaskirtą premiją, sausio 13-ąją įteikė uniformuoti, medaliais pasipuošę V.Landsbergio bendražygiai. Tik ar tos apdovanojimų manijos nepaveldėjome iš sovietinės imperijos?
Kaskart minėjimuose gražiai prisimename Sausio 13-osios žuvusiuosius ir kitus laisvės gynėjus – garbė jiems ir mūsų padėka. Tačiau gaila, kad net prabėgus ketvirčiui amžiaus, vis dar gedime ir vaidiname spektaklį būtajame laike, pamiršdami, kad dauguma liudininkų bei laisvės gynėjų dar gyvi ir kiekvienas šiandien savaip kovoja nelengvame gyvenimo kelyje.
Juk jie ir yra Sausio 13-osios Lietuva. Jie pirmose eilėse ne tik apgynė trapų valstybingumą, bet ir patį V.Landsbergį bei jį saugojusius drąsius žmones!
Būtent to minėjimuose labiausiai ir pasigendu – tų šimtų tūkstančių už minėjimo ribų likusiųjų balsų, tų – be uniformų, tautinių drabužių, medalių ir pripažinimo, kurie anuomet su kaimynais ar mažais vaikais ant rankų, dalinantis sumuštiniais ar arbata iš termoso, su vėliavom ir plakatais, kurie, pasirodžius sovietų kareiviams, dainavo ir skandavo iš Justino Marcinkevičiaus poemos „Mažvydas“ išmoktą šūkį „LIE - TU - VA“, kvėpuodami jau ir tikru paraku.
Tada nebuvo pasidalinimo: „Tu – už Landsbergį, o tu – už Brazauską.“ Stovėjo susikibę už rankų ir giedojo visi: tremtiniai ir savarankiškos LKP komunistai, automechanikai ir medikai, milicininkai ir dvasininkai, vaikai, studentai ir senjorai. Ar ne ta žmonių dauguma nusipelnė „Laisvės premijų“?
Juk jie ir yra Sausio 13-osios Lietuva. Jie pirmose eilėse ne tik apgynė trapų valstybingumą, bet ir patį V.Landsbergį bei jį saugojusius drąsius žmones! Akivaizdu, kad mūsų dešiniosios istorijos versijos gerbėjams reikia tik „vienos tiesos ir vieno vado“.
Deja, tokiems gerbėjams turbūt bus sunku suprasti, kad už Sausio 13-osios pergalę turime būti dėkingi ne tik vieni kitiems, bet ir Latvijos, Estijos žmonėms, o taip pat milijonams Rusijos žmonių, tūkstantinėmis demonstracijomis išsiliejusių Maskvos, tuometinio Leningrado ir kitų miestų gatvėmis.
Būtent jų padrąsintas Borisas Jelcinas atvykęs į Taliną ištiesė pagalbos ranką ir Vilniui. Deja, dvidešimt penkmečio proga šis svarbus Rusijos demokratinių jėgų solidarumo įnašas deramai nebuvo prisimintas.
Sausio 13-osios minėjimo Seime pranešimuose išgirdome, kad kiekvienas vyras turi tarnauti kariuomenėje, kad reikia atremti priešišką propagandą, kad ginklu būtina atgrasyti priešą, kad beveik „tautos priešai“ yra demokratinio parlamento nariai, sugadinę šventę ir atsisakę pagerbti lyderį.
Bet ar ne prieš tokią pat retoriką, tik užtaisytą kitokia ideologija, prieš 25 metus drąsi Lietuvos karta stojo veidu ir giesmėmis? Ar tokia retorika nėra iš tų praėjusių laikų, ar tai nėra „ta pati mergelė, tik kita suknelė“, o jei tiksliau – „viena partija – viena tiesa“?
Nesuprantu, kodėl pranešimuose negirdėjome raginimo „nuo vienos tiesos sindromo“ ginti demokratijos Lietuvoje, stiprinti žmogaus teisių apsaugą, plėsti žodžio ir susirinkimo laisves, palengvinti sunkiai Lietuvoje dirbančių žmonių gyvenimą. Gali būti, kad kas nors ir norėjo apie tai kalbėti, bet, matyt, išsigando, kad bus apšaukti „vatnikais“, „komunistais“ ar „Putino mylėtojais“.
Keista, kad prieš 25 metus sukilę prieš vienos tiesos ir vieno gyvenimo būdo diktatūrą, lipame ant to paties grėblio, tik nudažyto kita spalva. Paradoksalu, kad taikydamiesi prie vienos nuomonės propagavimo, sėkmingai artėjame prie to, nuo ko taip ryžtingai bandėme išsivaduoti. O atrodė, kad tikrai išsivadavome. Argi ne apmaudu vėl bandyti sugrįžti?
Vytenis Andriukaitis yra Kovo 11-osios signataras, Europos Komisijos narys
