Sudėtingose situacijose, ypač prognozuojant įvykius net ir netolimoje ateityje retai matematiniai modeliai pateikia vienareikšmiškus rezultatus, dažnai su ateities prognozėmis susijęs neapibrėtumas yra toks didelis, kad optimalius sprendimus galima nurodyti tik gana plačiose ribose. Vertinant minėtus faktus, kokias išvadas galima būtų padaryti apie energetikos strategijos skaičiavimus? Nors viešai prieinamos informacijos apie studijos prielaidas, duomenis ir rezultatus nėra daug, nėra pagrindo abejoti Lietuvos energetikos instituto (LEI) mokslininkų, kurie Lietuvos energetikos strategiją skaičiuoja nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios, kompetencija. Vis dėlto iškyla ne vienas klausimas.
Pirmiausiai, kodėl anksčiau 2008 metais atliktos Lietuvos energetikos strategijos skaičiavimai rodė, kad branduolinę jėgainę statyti verta? Gal po kelerių metų skaičiavimai vėl parodys, kad statyti verta, o kol surasim naują strateginį investuotoją, jau pasidarys nebeverta? Nelabai rimta, bet labai tikėtina. Norėtųsi, kad energetikos strategija būtų paremta tokiais robastiškais kriterijais, kurių esminiai neįtakoja trumpalaikiai kainų svyravimai ar kiti trumpalaikiai faktoriai rinkoje.
Neaiškumų kelia spaudoje pasirodęs skaičiavimuose taikytas VAE darbingumo 70% faktorius. Tai reiškia, kad tokio ribinio scenarijaus atveju per metus reaktorius būtų remontuojamas vidutiniškai 3.5 mėnesio. Įprastai branduoliniai reaktoriai stabdomi ne ilgiau kaip 1-1,5 mėn per metus. Reikia pabrėžti, kad minėtas scenarijus yra labai mažai tikėtinas ir turėtų būti aptartas VAE statybos kontrakte, nes reikštų nenumatytus gedimus ar eksploatacines problemas. Tokių nesėkmių pavyzdžių galime rasti (pvz. Japonijos Monju eksperimentinis „breeder“ tipo reaktorius paleistas 1994 metais, 1995 metais patyrė avariją ir vėl pradėjo veikti tik 2010 metais, o 2011 metais pradėta svarstyti jį uždaryti) tačiau strateginiams skaičiavimams tokie scenarijai nelabai tinkami, nes sunku įvertinti jų tikimybes, o neigiamas AE atžvilgiu rezultatas garantuotas ir be skaičiavimų. Lygiai taip biokuras taptų nekonkurencingas, jei kito ribinio scenarijaus atveju jo kainą skaičiuotume 5 kartus didesnę.
Biokuras. Taigi, strategijos skaičiavimų rezultatai šiandien kitokie, nes ekonominės sąlygos nuo 2008-ųjų pasikeitė, ir akivaizdu, kad šiandienos kainomis biokuro kombinuoto ciklo elektrinės nurungtų net ir AE žiemos sezono metu, kuomet gaminama ir elektros energija, ir šiluma. Beje, 2008-aisiais mažai kas apie biokurą kalbėjo, nes dujos buvo pigios. Ir niekas (čia norėčiau pabrėžti, kad niekas, nei autoritetingiausias mokslininkas, nei geriausias matematinis modelis) 2008-aisiais negalėjo prognozuoti kokia bus dujų kaina šiandien.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvos energetikos strategijos skaičiavimai iš esmės remiasi pigiausios kainos kriterijumi
Šiandien biokuras (nelabai suklysiu sakydamas tiesiog „malkos“) yra pigus lyginant su dujomis ir biokuro šiluminės katilinės dygsta kaip grybai po lietaus – nereikia nei strateginių skaičiavimų, nei valstybės subsidijų – rinka pati sureguliuoja šį procesą. Deja, šilumos kaina nelabai dėlto pigesnė nei dujinių katilinių, nes investuotos lėšos turi atsipirkti (taip neseniai viešai pasakė naujos biokuro katilinės Kaune vadovas). Tačiau klausimas kokia biokuro kaina bus kai bus pastatytos visos jau suplanuotos ir planuojamos katilinės? Išaugus paklausai, vargiai prekybininkai atsilaikys pagundai didinti kainas. Tuo tarpu kaina berods yra svarbiausias Lietuvos energetikos strategijos veiksnys. Veiksnys, kurį mes žinome šiandien, bet ne po 2,3 ar 5 metų, jau nekalbant apie 60 metų, t.y. laikotarpiui, kuriam planuojama AE. Nepamirškime, kad biokuro energetinė vertė yra labai maža, todėl reikia didelių jo kiekių, ir transportavimas taip pat didins kaštus bei terš aplinką. Biokuro pramonė kurs daug žemos kvalifikacijos ir mažo užmokesčio darbo vietų (tikriausiai ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje), bet ar tokia turėtų būti modernios valstybės ateitis? Šiuo metu biokuro katilinės yra puiki alternatyva brangioms dujoms, bet ilgalaikė jų perspektyva yra labai miglota.
Pigus importas. Akivaizdu ir tai, kad importinė elektra šiuo metu labai pigi, kaip kadaise buvo pigios dujos. Iš tikrųjų keista, kad Rusija kelia dujų kainą Lietuvai, o elektrą parduoda labai pigiai. Kokia situacija bus po 10-15 metų? Negi kas nors turi iliuzijų, kad Rusijos parduodama kaina kada nors bus rinkos nustatyta pagal pasiūlos/paklausos principus? Pas kitus kaimynus situacija tikrai ne optimistinė. Lenkijai pačiai šiaurės rytuose trūksta elektros energijos. Estija (skalūnų naftos elektrinės) ir Suomija, jei sėkmingai užbaigs savo branduolinius projektus, galėtų eksportuoti ir Lietuvai, bet tam reikia pralaidesnių tinklų Latvijoje. Švedija jau seniai buvo paskelbusi naujų AE moratoriumą ir planavo uždaryti turimas AE iki 2010 metų. Nors šiuo metu moratoriumas atšauktas, naujų elektrinių statybų taip pat negirdėti. Tokia neapibrėžta situacija tikrai nedidina Lietuvos galimybių ateityje importuoti pigią elektros energiją dideliais kiekiais. Liktų Kaliningrado AE ir ar tikrai pigiai?
Pigiausios kainos dilema. Nors mes nepirktume pigiausio automobilio, svečių nevestume į pigiausią restoraną, energetikoje kažkodėl norime tik pigiausio elektros gamybos būdo. Ar tokia strategija yra patikima, ir ar iš viso ją galima laikyti strategija? Čia atsakymo aiškaus nėra ir jo niekas negali pateikti, nes energetikoje ne tik kaina yra svarbu, bet ir patikimumas, saugumas ir kiti faktoriai, kuriuos nelengva įvertinti pinigine išraiška ar skaičiais. Įsivaizduokime, elektra kainuotų 0,1Lt/kWh, bet ji dingtų vidutiniškai kas antrą dieną po keletą valandų – ar mums tiktų tokia pigi paslauga? O jei kainuotų 0,2Lt/kWh, ir dingtų po keletą valandų tik kartą per savaitę – kuris variantas geresnis, nes kaina skiriasi dvigubai, negi tikrai rinktumėmės tik pigiausią?
Pirmiausiai, kodėl anksčiau 2008 metais atliktos Lietuvos energetikos strategijos skaičiavimai rodė, kad branduolinę jėgainę statyti verta?
Pravartu panagrinėti neseną Kipro patirtį. 2011/07/11 Kipre įvyko didelis sprogimas karinėje jūrinėje bazėje šalia pagrindinės Vasilikos elektrinės ir šalis neteko 53% elektros gamybos pajėgumų. Sprogimas buvo toks stiprus, kad elektrinė vėl pradėjo veikti tik po metų. Kipre 2011 metais kilo didelė energetinė krizė, o ekonomikos nuostoliai vertinami 3 milijardais eurų, kurie tikrai prisidėjo prie šiandieninės finansinės krizės Kipre. Bet koks ekonominio optimizavimo modelis parodytų, kad pigiau yra gaminti didelį kiekį vienoje elektrinėje, nei skaidyti gamybą keliose vietose. Tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, mažiausios kainos strategija taptų pražūtinga. VAE atveju toks scenarijus negresia, nes elektrinė būtų regioninė ir sujungta jungtimis su didelėmis rinkomis.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvos energetikos strategijos skaičiavimai iš esmės remiasi pigiausios kainos kriterijumi. Toks kriterijus neįvertina energetinio saugumo ir tiekimo patikimumo faktoriaus. Be abejo, už didesnį saugumą reikia brangiau mokėti. Klausimas kiek brangiau mokėti mes galime, o kokia riba yra nebepriimtina. Čia reikėtų įvertinti ir pašalinį teigiamą nuosavos gamybos efektą – mokesčiai ir pridėtinė vertė lieka Lietuvoje, o už importą pinigai keliauja svetur ir didina prekybos deficitą. AE eksploatacija ir aptarnavimas kurtų aukštos kvalifikacijos specialistų poreikį ir gerai apmokamas darbo vietas. Energetikos strategija turėtų vertinti visus šiuos faktorius, net jei jie ir neįvertinami tiesiogiai pinigais. Politikams beliktų pasirinkti ir suderėti palankiausias kontraktų sąlygas. Ir reiktų gerai pasvarstyti, ar ne geriau net ir truputį brangiau, bet patikima ir garantuota, nei šiandien šiek tiek pigiau, o rytoj kaip jau „rinka“ nustatys?
Vytis Kopustinskas yra Energetikos ir Transporto Instituto Energetinio saugumo skyriaus mokslinis darbuotojas