Šiuo metu Lietuvoje bei visoje ES vyksta išsamios diskusijos ir rengiamos ilgalaikės energetikos strategijos, kurios ateityje padėtų ES valstybėms narėms pasirinkti tinkamiausius ir ekonomiškai naudingiausius energijos rūšių derinius, leisiančius užtikrinti ne tik atskirų valstybių narių energetinį saugumą, bet kartu ir visos ES konkurencingumą bei ekonominį augimą.
Tokio pobūdžio diskusijos pastaruoju metu vyksta ir Europos Parlamento Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete, kurio nariu esu ir aš. Komiteto diskusijose išgryninami atskirų valstybių narių energetikos prioritetai.
Europos Komisija komunikate dėl energetikos veiksmų plano iki 2050 m. pripažįsta reikšmingą atominės energijos indėlį bei nurodo, jog iš visų galimų energetinių scenarijų ekonomiškai naudingiausias energijos kainų požiūriu yra scenarijus, į kurio sudėtį įeina ir atominė energetika.
Lisabonos sutartyje numatyta ES valstybių narių teisė nusistatyti savo nacionalinį energijos rūšių derinį, tačiau pati Europos Komisija yra ne kartą pareiškusi, jog valstybių narių nacionalinės energetikos strategijos turi atsižvelgti ne tik į kaimyninių ES valstybių narių, bet ir į besiribojančių trečiųjų šalių planus energetikos srityje, kurie turėtų tiesioginę įtaką vienos ar kelių valstybių narių energetinei sistemai.
Dirbant minėtame komitete tenka susipažinti su įvairiais Europos Komisijos atliktais tyrimais bei pateikiamais dokumentais energetikos srityje. Po Fukušimoje įvykusios branduolinės nelaimės tebėra keliamas atominės energetikos perspektyvos klausimas ES.
Europos Komisija komunikate dėl energetikos veiksmų plano iki 2050 m. pripažįsta reikšmingą atominės energijos indėlį bei nurodo, jog iš visų galimų energetinių scenarijų ekonomiškai naudingiausias energijos kainų požiūriu yra scenarijus, į kurio sudėtį įeina ir atominė energetika.
Vadinasi, jei Lietuva nestato savo atominės, bet koks kitas energijos rūšių derinys reiškia, kad už energiją mokėsime arba ją gaminsime brangiau.
Švedijos energetinė sistema yra pripažinta tvariausia energetine sistema pasaulyje, o trečdalį jos energijos rūšių derinio sudaro atominė energija. Nors mano kolegos Švedijos europarlamentarai yra didesnės atsinaujinančių energijos šaltinių dalies energetikos sistemoje šalininkai, tačiau jie pripažįsta, jog, siekiant užsitikrinti savo šalies konkurencingumą bei ekonominį tvarumą, Švedija ir toliau turi išlikti atominės energijos valstybe.
Minėti pavyzdžiai rodo, kad net turint energijos tiekimo šaltinių pasirinkimo laisvę yra pripažįstama, jog be branduolinės energijos indėlio bus sudėtinga užsitikrinti energetinę nepriklausomybę ir tiekimo saugumą bei didinti ekonomikos konkurencingumą, skatinti darbo vietų kūrimą. Be to, atominės energetikos plėtra mūsų kaimyninėse šalyse sudarys joms galimybes tiesti tinklus ir parduoti elektros energiją kaimyninėms šalims, taip pat ir Lietuvai, tokiu būdu dar labiau spartinant savo šalių ekonomikų augimą.
Lietuvos energetikos instituto atlikto Elektros energetikos sistemos perspektyvinės raidos ir Visagino AE ekonominio efektyvumo tyrimo išvadose nurodyta, kad Lietuvoje planuojamai statyti atominei jėgainei būtinas subsidijavimas, nors Lietuva turi sukaupusi patirtį atominių jėgainių eksploatavimo srityje, kvalifikuotų specialistų bei faktiškai parengtą statybvietę, kai tuo tarpu Lenkija, dar tik būsima atominės energetikos valstybė, neabejoja savo projekto ekonomiškumu ir būsima nauda.
Aiškus Lenkijos sprendimas statyti savo atominę elektrinę jokių papildomų argumentų jau nebereikalauja. Lenkijos biudžetas taip pat nėra perteklinis ir atominei statyti Lenkija taip pat turės skolintis lėšų iš įvairių finansinių institucijų. Lenkija jokių pranašumų prieš Lietuvą šioje srityje neturi.
Situacija tampa sudėtinga, netgi grėsminga, nes nedidelės Baltijos valstybės, pirmiausia – Lietuva, nebegali viena atsilaikyti prieš spaudimą iš Rytų kaimynių.
Dabartinė situacija ir išvados dėl atominės energetikos perspektyvų Lietuvoje man kelia didelį nerimą ir neapibrėžtumą, todėl Lietuvos energetikos instituto paprašiau paaiškinti, kodėl Lenkija, energetiniu požiūriu būdama daug palankesnėje situacijoje nei Lietuva, turėdama elektros ir dujų jungtis su kitomis ES valstybėmis, atominės energetikos plėtroje įžvelgia didelę naudą savo šalies energetiniam saugumui bei jos konkurencingumui didinti. Kodėl Lietuvoje, kuri faktiškai neturi jokių kitų alternatyvių apsirūpinimo energetiniais ištekliais būdų, atominė energija laikoma ekonomiškai nepagrįsta energijos rūšimi?
Neseniai Lietuvoje viešėjęs ES energetikos reikalų komisaras Guentheris Oettingeris teigė, kad, Lietuvai nestatant naujos atominės, ypatingai svarbus vaidmuo gali tekti kompanijos „Rosatom“ statomai atominei Kaliningrado srityje. Energetikos reikalų komisaras labai aiškiai leido suprasti: jei neturėsite savo atominės, galėsite pirkti elektros energiją ir iš Kaliningrado srities, o ES neliks nieko kito, kaip integruoti Rusijos energetikos sistemą į ES rinką.
Todėl kalbėti apie vieningą ir nepriklausomą ES energetikos rinką ir energetinį saugumą Baltijos valstybėse nebebūtų jokio pagrindo.
Situacija tampa sudėtinga, netgi grėsminga, nes nedidelės Baltijos valstybės, pirmiausia – Lietuva, nebegali viena atsilaikyti prieš spaudimą iš Rytų kaimynių. Atominė elektrinė Lietuvoje nenaudinga nei Rusijai, nei Baltarusijai, o dabar matome, kad nenaudinga ir Lenkijai, nes jai naudingiau statyti savo atominę ir mums, visam Baltijos regionui, pardavinėti elektros energiją.
Lietuva, kurios visos trys kaimynės stato atomines jėgaines, rizikuoja tapti „saugia“ ir „švaria“ valstybe, šimtmečiams priklausoma ne tik nuo Rusijos dujų, bet ir nuo rusiškos elektros energijos.
Ši situacija aiškiai pademonstruoja, kad ES trūksta elementaraus solidarumo. Iš tokios situacijos gali išvesti tik aktyvūs ES ir Europos Komisijos veiksmai, tai yra – Lietuvos atominės elektrinės statyba turi tapti ne komerciniu, bet politiniu ES projektu, leidžiančiu užtikrinti energetinį saugumą Baltijos regione ir realiai sukurti vieningą ES energetinę rinką.
Todėl reikia būtinai pasinaudoti energetikos komisaro išsakyta mintimi išnaudoti Lietuvai unikalią pirmininkavimo ES galimybę ir pateikti savo pasiūlymus energetikos saugumo srityje. Vienas iš pasiūlymų ir turėtų būti, kad atominė elektrinė Lietuvoje – ne komercinis, bet politinis projektas, kuriame turi dalyvauti ir Europos Komisija, jei norima, kad Baltijos valstybės ateityje nebepriklausytų nuo trečiųjų šalių energetinių sistemų.
Lietuva, kurios visos trys kaimynės stato atomines jėgaines, rizikuoja tapti „saugia“ ir „švaria“ valstybe, šimtmečiams priklausoma ne tik nuo Rusijos dujų, bet ir nuo rusiškos elektros energijos.
Panašu, kad po septynerių metų pirksime ne tik lenkišką mėsą, bet ir elektros energiją.
Kaimyninės valstybės, statančios atomines jėgaines, sukurs dešimtis tūkstančių naujų darbo vietų gerai apmokamiems aukštos kvalifikacijos specialistams, padidins savo šalių konkurencingumą, o mes savo miškuose rausime kelmus, rinksime šakas, kirsime krūmus, smulkinsime juos ir gaminsime biokurą?
Lietuvos socialdemorkatų partijos pirmininko pavaduotojas.
