Europos Sąjungos parama, Europos Komisijos sprendimu, numatyta regioniniam dujų terminalui, kuris, pagal atliktą studiją, turėtų pradėti veikti ne anksčiau 2030-ųjų ir būtų statomas žiemomis užšąlančioje Suomijos įlankoje, prie Estijos arba Suomijos krantų.
Suomijos įlanka visiškai užšąla kasmet nuo gruodžio (sausio) mėnesio iki kovo (balandžio) mėnesio. Vienas didžiausių jūrų transporto trikdžių įvyko 2011 metų vasarį, kai Suomijos įlankos lede buvo įstrigę 160, daugiausiai krovininių, laivų. Estija, Suomija ir Rusija, turinčios priėjimą prie Suomijos įlankos, žiemomis nuolat turi problemų, nes vietiniai dyzeliniai ledlaužiai yra nepajėgūs susidoroti su storu ledu. 2011 metais situaciją išgelbėjo tik branduolinis Rusijos atsiųstas ledlaužis.
Pačių suomių parengtos ataskaitos duomenimis, 2009–2010 metais dėl blogų oro sąlygų Suomijos įlankoje jūrinio transporto eismas buvo apribotas 112 dienų.
Kol Lietuva jau stato savo terminalą, vyksta ginčai dėl regioninio terminalo statybos vietos – statyti prie Suomijos ar prie Estijos krantų. Estai abejoja dėl terminalo statybos Suomijos Inko mieste, nes mano, kad šis terminalas turi būti nepriklausomas nuo monopolinio dujų tiekėjo iš Rytų: Inko terminalą statytų įmonė „Gasum“, kurią iš dalies valdo Rusijos „Gazprom“.
Europos Komisijai būtina priminti, kad 2030-ieji – anksčiausia regioninio dujų terminalo pastatymo data – visiškai nesiderina su ES energetikos strategija, jog po 2015-ųjų nė viena ES valstybė narė neturėtų likti atskirta nuo Europos dujų ir elektros energijos tinklų bei turėtų prieigą bent prie dviejų skirtingų alternatyvių energetinių išteklių tiekimo šaltinių. Europos Komisijos patvirtintu Baltijos šalių energijos rinkos jungčių planu yra siekiama sukurti reikalingą dujų ir elektros infrastruktūrą, kuri padėtų išspręsti trijų Baltijos valstybių ir Suomijos priklausomybės nuo vieno tiekėjo klausimą.
Kyla klausimas, kodėl Europos Komisija primygtinai verčia valstybes nares statyti didžiulį regioninį terminalą, kuris būtų pastatytas tik po 17 metų? Juk regioninis dujų terminalas – ne atominė jėgainė.
Kyla klausimas, kodėl Europos Komisija primygtinai verčia valstybes nares statyti didžiulį regioninį terminalą, kuris būtų pastatytas tik po 17 metų? Juk regioninis dujų terminalas – ne atominė jėgainė.
Regioninio terminalo statyba, užtruksianti gal ir visą 20 metų, netenka prasmės ir prasilenkia su ekonomine bei politine logika, stumia Baltijos regioną į dar didesnę energetinę priklausomybę nuo išorės tiekėjo.
Pagal Europos Komisijos scenarijų, Baltijos regiono valstybės, tarp jų ir Lietuva, dar mažiausiai 17 metų liktų priklausomos nuo monopolistinio išorės tiekėjo.
Pagal Lietuvos scenarijų, tik pastačius savo terminalą, Lietuvai atsiras galimybė gauti pigesnes dujas iš kitų šalių, pavyzdžiui, iš Norvegijos. Prognozuojama, kad dujų kaina Lietuvoje galėtų sumažėti ketvirtadaliu ar penktadaliu.
Taigi, nepastačius savo terminalo, per ateinančius 17 metų vien tik Lietuva permokėtų kompanijai „Gazprom“ už dujas apie 5 milijardus dolerių (esant 3 milijardų kubinių metrų dujų poreikiui per metus). Išaugus dujų poreikiui ši suma galėtų siekti ir 8,5 milijardo dolerių.
Todėl peršasi aiški išvada: kol nebus alternatyvaus dujų tiekimo (kaip numatyta ES energetikos strategijose), nėra pagrindo iš Rusijos tikėtis mažesnių dujų kainų.
Apie tiekiamų Lietuvai dujų kainos mažinimą nebuvo užsiminta ir neseniai vykusiame Lietuvos premjero A.Butkevičiaus ir Rusijos premjero D.Medvedevo susitikime Sankt Peterburge. Sutarta tik sudaryti darbo grupes ir pradėti konsultacijas su „Gazprom“. Kiek gali trukti tokios konsultacijos ir kokių rezultatų galima tikėtis, puikiai iliustruoja Lietuvos siekis, kad Rusija atlygintų SSRS okupacijos žalą.
Europos Komisijai būtina peržiūrėti regioninio dujų terminalo Suomijos įlankoje statybos būtinumo klausimą ir šio terminalo statybai skirtą finansavimą paskirstyti valstybėms narėms, kurios savo lėšomis stato ar statys suskystintų dujų terminalus Baltijos regione. Tokie terminalai (pagal Lietuvos pavyzdį) leis žymiai greičiau užtikrinti energijos tiekimo saugumą bei patikimumą Baltijos regione ir suteiks galimybę pirkti dujas konkurencingomis rinkos kainomis artimiausiu laiku, o ne po dvidešimties metų.
Būtent su tokiu pasiūlymu šią savaitę kreipiausi į Europos Komisiją.
ES paramos skyrimas Klaipėdoje statomam suskystintų dujų terminalui ne tik neprieštarautų ES strategijoms, bet, priešingai, pademonstruotų, kaip galima efektyviai, greitai ir laiku tas strategijas įgyvendinti.
