Tikriausiai ne dėl to, kad po iniciatyvinės grupės išrinkimo jis nepasiliko Mokslų akademijoje vykusiame pirmajame jos pasitarime ir negirdėjo mūsų, pasilikusiųjų, diskusijų dėl naujos organizacijos pavadinimo. Atsakymas glūdi pačioje V. Landsbergio kalboje, kurioje bandyta paaiškinti, kodėl reikalinga formaliai dar egzistuojanti Sąjūdžio organizacija. Atsakymo ieškokime ne tik antrajame Sąjūdžio suvažiavime, įvykusiame 1990 m. balandžio 22 d. ir pakeitusiame organizacijos pavadinimą. Šiame suvažiavime vykusių diskusijų komentuoti negaliu, nes jame nedalyvavau. Dėl išvakarėse įvykusio kiek didesnio nei šiais laikais madingai vadinamo „mažojo karo“ Maironio gatvėje Vilniuje buvusioje spaustuvėje atsidūriau ligoninėje.
Pavadinimo pakeitimas – svarbus įvykis. Nuo pat organizacijos įsteigimo visi iniciatyvinės grupės nariai ir sąjūdiečiai jautėme nesmagumą dėl „persitvarkymo“ sąvokos naudojimo. Tačiau tuomet tokios, deja, buvo realijos. Tą birželio 3-iąją pavyko sutarti ne tik dėl šio kompromiso, bet ir dėl žodžio „Sąjūdis“ naudojimo organizacijos pavadinime – daugelį gąsdino „liaudies fronto“ sąvoka, siūlyta ką tik tuomet įsteigto Estijos liaudies fronto pavyzdžiu. Svarbiausia tą dieną buvo apsispręsti steigti pačią organizaciją. Pavadinimas buvo ne pirmos svarbos klausimas. Gausiai susirinkusiai auditorijai nepavykus apsispręsti dėl organizacijos kūrimo, nebūtų kam ir pavadinimą suteikti. Neįveikus šios pagrindinės kliūties, šiandien beliktų tik spėlioti apie galimas ir susirinkusiųjų nusivylimo savimi, ir valdžios triumfo pasekmes. Visą laiką buvus organizacijos nariu, nelabai ir garbinga užmiršti jos pavadinimą.
Esminis klausimas yra tai, kad Sąjūdžiui nuo įsisteigimo iki Kovo 11-osios teko nuolat „stumdytis“ tiek su vietine, tiek su centro valdžia. Jei sąžiningai prisipažintume, tektų konstatuoti, kad ne viską numatėme, ne viskam buvome pasiruošę. Sąjūdis nesugebėjo pakeisti 1990 m. rinkimų į vietines tarybas datos, dėl ko aplinkybių visuma lėmė, jog rajonuose beveik visur pralaimėjome. Tik didžiuosiuose miestuose Sąjūdžiui pavyko laimėti vietinius rinkimus. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad nespėjome susivokti, koks turi būti Sąjūdžio vaidmuo po rinkimų, nesugebėjome apginti rajonuose sąjūdiečių, kuriuos TSRS paskelbtos ekonominės blokados fone dorote dorojo naujai perrinkta vietinė valdžia.
Trumpai neįmanoma atsakyti, kaip turėjo po Kovo 11-osios plėtotis Sąjūdžio veikla – nepritariu kraštutinėms nuomonėms, kad Sąjūdis turėjo tapti vien opozicija savo deleguotai ir tautos išrinktai valdžiai, kurios išbandymai nesibaigė Nepriklausomybės paskelbimu, arba vien liaupsinti naująją valdžią. Sąjūdžio programoje deklaruotas demokratinės daugiapartinės sistemos sukūrimas, bet ne Sąjūdžio ar jo vardo panaudojimas vienai ar kitai partijai sukurti. Pradžioje tai sąžiningai darė atsikūrusios demokratų ir socialdemokratų, naujai įsteigtos žaliųjų ir Nepriklausomybės partijos.
Tačiau dėl mūsų nepasiruošimo šiai situacijai ir nesugebėjimo laiku pristabdyti V. Landsbergį nuo vienasmenių jo sprendimų, pakeičiančių kolektyvinius sprendimus, gavome logišką rezultatą – didžiajai daliai Sąjūdžio vadovybės tapus valdžios žmonėmis, ją ne be V. Landsbergio autoriteto ir nuomonės sparčiai pakeitė tie, kuriems psichologiškai buvo nelengva pasakyti profesoriui kitokią nuomonę. Visų pirma, dėl to, kad jie nebuvo drauge praėję Sąjūdžio kelio su pirmeiviais. O Sąjūdžio vardas V. Landsbergio iniciatyva išskirtinai buvo sutapatintas su 1993 m. gegužės 1 d. įsteigta konservatorių partija. Todėl šiandien turime, ką turime – suskaldytą ne tik Sąjūdį, bet ir pilietinę visuomenę, partinę nomenklatūrinę formaliai daugiapartinę sistemą, siekiančią naikinti bet kurias pilietinės visuomenės užuomazgas.
Dėl panašių priežasčių konservatorių partijos vadovaujamas 1996-2000 m. Seimas Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, priėmusią 1990 m. Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktą, pavadino Atkuriamuoju Seimu. Šis pakeitimas neatitinka ir istorinės tiesos, ir šios sąvokos naudojimo teisės požiūriu. Steigiamojo (Atkuriamojo) Seimo sąvoka pernelyg siaura ir neapima, nepaaiškina viso sudėtingo ir atsakingo mūsų apsisprendimų kelio ir proceso. Atkuriamasis Seimas (Steigiamasis Seimas, jei orientuotis į tarpukario Lietuvos istoriją ir tarptautinę teisę) turėtų būti Tautos atstovybe, susirenkančia priimti Konstituciją ir taisykles, pagal kurias Tauta po to rinktų atstovaujamąją valdžią – Lietuvoje Seimą. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sukūrė ir 1990 m. kovo 11-ąją priėmė LR Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, paruošė ir Konstitucijos projektą, kurį 1992 m. spalio 25 d. referendume priėmė mūsų Tauta. Tačiau tai tikrai nebuvo Steigiamojo ar Atkuriamojo Seimo atitikmuo.
1990 m. vasario – kovo mėn. rinkome XII-ojo šaukimo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, o Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Pirmininku – Vytautą Landsbergį (Nutarimu Nr.I-4). Tai patvirtina ir šio parlamento priimta 1990 m. kovo 11 d. Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ Nr.I-10, kuria patvirtinta, jog „1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rinkimų teisę turintys Lietuvos gyventojai savo valia suteikė išrinktiems Lietuvos TSR deputatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atstatyti Lietuvos valstybę ir reikšti tautos suvereninę galią (suprema potestas) per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.“
Po šios Deklaracijos priėmimo 1990 m. kovo 11 d. įstatymu Nr.I-11 buvo pakeistas valstybės pavadinimas į Lietuvos Respubliką, o valstybės herbas – į Vytį. Tik po to priimtas visiems žinomas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ Nr.I-12. Po jo valstybės tęstinumui užtikrinti buvo dar priimtas LR įstatymas Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ ir įstatymas Nr.I-14 „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo pagrindinio įstatymo“. Pastarojo projektą sukūrė Sąjūdžio deputatai tik po vasario 24 d. pirmojo rinkimų turo rezultatų ir jų mandatų patvirtinimo.
Mūsų konstitucingumo raida atkuriant valstybės nepriklausomybę vyko išskirtiniu ir labai sudėtingu būdu, dalyvaujant okupacinės valdžios valdymo organų rinkimuose, o ne Tautos atstovams susirenkant į Atkuriamąjį Seimą. Tad neklaidinkime Tautos ir savęs. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22-23 d. priėmė Rezoliuciją Nr.21 „Dėl rinkimų“, kuria apsisprendė dalyvauti rinkimuose.
Tai buvo ne tik principinis apsisprendimas, bet okupacijos sąlygomis ir labai rizikingas kelias. Priminsiu griežtą Lietuvos Laisvės Lygos kritiką, kad tuo Sąjūdis pažeis Vakarų remiamą Baltijos valstybių priverstinio inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principą – mūsų pasipriešinimo okupacijai ir valstybės atkūrimo pagrindą. Kito taikaus kelio nematėme. Gerai, kad tai baigėsi sėkmingai – 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo Aktu ir atkurtos valstybės tarptautiniu pripažinimu 1991 m. rudenį. Tačiau šios Vilniaus ir Maskvos tarpusavio lenktynės galėjo baigtis ir priešingu rezultatu. Dar 1989 m. pagal tuometines galimybes bandėme keisti Lietuvos TSR Konstituciją, įtvirtinant atskirus mūsų suvereniteto elementus. Tačiau niekas nežinojo tos ribos, iki kurios galėjome eiti, kad tokiais pertvarkymais taip ir neliktume „persitvarkančios“ TSRS gniaužtuose.
Pradžioje patraukliai atrodęs „Respublikų ekonominio savarankiškumo įstatymas“ bet kada galėjo tapti pelėkautais, ruoštais dar buvusio TSRS KGB vado ir TSKP generalinio sekretoriaus J. Andropovo iniciatyva Leningrado A. Ždanovo vardo universiteto politekonomikos auklėtinių pagrindu, vadovaujant KGB, subūrus jaunų ekonomistų grupę dėl kontroliuojamo perėjimo iš komandinės socialistinės ekonomikos į valdomą rinkos ekonomiką.
Neužmirškime ir mūsų Aukščiausios Tarybos svarstyto principinio klausimo, kas pirmiau – ar mes paskelbsime Kovo 11-osios Aktą, ar neeilinis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas kovo 12-ąją priims įstatymą dėl respublikų išstojimo iš TSRS ir įves TSRS Prezidento instituciją.
Priimdami Kovo 11-osios Aktą, turėjome omenyje TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijose įtvirtintą, tačiau iki kovo 12-osios nereglamentuotą teisę išstoti iš TSRS. Tačiau Kovo 11-osios Akte apie tai dėl to paties okupacijos nepripažinimo principo pasisakėme nutylėjimo būdu. Gerai, kad viskas baigėsi gerai. Tačiau jei viskas būtų baigęsi priešingai, tai, manau, šiandien vietoje to, kad esame vadinami garbingais ar negarbingais signatarų vardais, drauge su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (tuo metu dar nespėjusio pakeisti pavadinimą) iniciatyvine grupe, jo Seimu ir Seimo taryba būtume prilyginti 1940 m. Lietuvos Seimui. A. Anušauskas KGB archyvuose surado „Metelicos“ planą, pagal kurį visapusiškai buvo pasiruošta visų mūsų ir mūsų šeimų sulaikymui ne tik gyvenamosiose vietose, bet ir visur, kur tik galėjome būti.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sukakties proga vėl prabilta apie iniciatyvinės grupės narių Arvydo Juozaičio ir Vytauto Landsbergio istorinių klaidų klausimus. Ir vėl neatskleistos esminės šių dviejų istorinių asmenybių takoskyros priežastys, dėl ko galima laukti tik nesusipratimų tąsos ir tolimesnio visuomenės skaldymo. Tačiau šiandien reikia ne skaldytis, o skubiai telktis, jei norime išsaugoti Tautą ir valstybę, kaip Tautos egzistencijos garantą. Vėl grįžtame prie pamatinių mūsų konstitucinių klausimų – kaip ir istoriniais 1988 m. estų pavyzdžiu Sąjūdis XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai pasiūlė pakeisti Lietuvos TSR Konstituciją, įtvirtinant mūsų įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, kol šiems nepritaria mūsų parlamentas, žemės ir gelmių išteklių nuosavybę Lietuvai ir kt. Visa tai Lietuva vėl turi atsikovoti, tačiau šį kartą iš Europos Sąjungos. 1988 m. lapkričio 18 d. deputatai J. V. Paleckis ir A.M. Brazauskas šią Sąjūdžio iniciatyvą sustabdė.
Sąjūdžio ir LKP „medaus mėnuo“ baigėsi. Supratome, kad bendrai, kaip Estijoje, su valdžia Nepriklausomybės nepasieksime. Tai priminiau todėl, kad po šio įvykio LPS Seimo taryba, siekdama, kad tarybos narys Vytautas Petkevičius, viešai iškvailinęs mus, kad neklausome A. Brazausko, neskaldytų Sąjūdžio. Sąjūdžio Seimo taryba, suprasdama atsakomybę dėl Nepriklausomybės siekio ir siekdama išsaugoti Sąjūdžio vienybę, 1988 m. lapkričio 20 d. priėmė Moralinės nepriklausomybės pareiškimą: „Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausiosios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus. ...šis principas ... turi būti kiekvieno asmeninė nuostata. Nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros...“
Taryba priėmė šią Moralinės vienybės deklaraciją, suprasdama vienybės svarbą Tautos gyvenime, ir ypač svarbiose istorinėse situacijose. Ją pasirašę 28 tarybos nariai pakvietė V. Petkevičių, kurio narystė buvo sustabdyta lapkričio 21 d., grįžti į Sąjūdį ir pirmąkart nusprendė, kad reikia rinkti tarybos pirmininką. Vėliau deklaraciją pasirašė visi tarybos nariai išskyrus V. Petkevičių ir K. Prunskienę, tuomet ilgam išvykusią į užsienį.
Po šių įvykių apsisprendė rotacijos principu rinkti Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininką, nors įstatai to ir nenumatė. Pirmajam pusmečiui išrinkome V. Landsbergį, nuo 1989 m. gegužės pirmininkauti turėjo R. Ozolas. Deja, dėl Baltijos asamblėjos ir artėjančio I-ojo TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, o taip pat V. Landsbergio tarybai pateikto klausimo dėl „Atgimimo“ redakcijos, kuriai vadovavo R. Ozolas, veiklos patikrinimo, prie šio klausimo taryba taip ir nespėjo grįžti.
Kodėl ir šiandien nesivadovauti šia Sąjūdžio konstitucine nuostata mūsų atramai ir telkimuisi? 1988 m. lapkričio 24 d. į Maskvą išvežėme 1,8 mln. demokratų partijos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio surinktų Lietuvą ginančių ir prieš TSRS Konstitucijos pataisas, ribojančias Lietuvos konstitucines teises, pasisakančių parašų. Latvijoje buvo surinkta per 1,1 mln., Estijoje – beveik 1 mln. parašų. Kodėl mūsų valdžia šiandien klusniai vykdo ES instrukcijas, prieštaraujančias mūsų Konstitucijai ir nebando pasitelkti mus, piliečius, ginant Tautą, nebando vienyti jėgas su Latvija, Estija ir kitomis ES valstybėmis narėmis? Europarlamento nariai taip pat atstovauja ne Tautą, rinkusią juos, o abstrakčias, kaip ir „Europinės vertybės“, šio parlamento frakcijas, ginančias tik „bendrus“ interesus. Net TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose nesugalvota, kad respublikose rinkti deputatai negalės sudaryti respublikų delegacijų.
Tačiau tam reikia Tautos interesus ginančios, o ne ignoruojančios mūsų valdžios. Ar gali bent kas iš dabartinės valdžios aiškiai pasakyti – ar gerbs jie ir vykdys paskutiniojo Lietuvos Tautos referendumo rezultatus, t.y. nestatys naujų AE? Turint tokią bestuburę visų lygių valdžią būtina telktis patiems. Tam, kad ir vėl būtume vieningi ir sakantys vieni kitiems tiesą, noriu kaip istorinę pamoką paaiškinti ir A. Juozaičio – V. Landsbergio kelių išsiskyrimo pirmąją ir,manau, pagrindinę priežastį. Tuo pačiu ir mūsų, LPS Seimo tarybos valios nebuvimą bene pirmą kartą Sąjūdžio istorijoje.
Netrukus po šių įvykių 1989 m. kovo 26 d. vykusių rinkimų į TSRS liaudies deputatus rinkiminės kampanijos metu derinome ne tik galimą Sąjūdžio kandidatų tarpusavio konkurenciją tose pačiose rinkiminėse apygardose, bet ir svarstėme klausimą, konkuruoti ar nekonkuruoti su pagrindiniu politiniu Sąjūdžio oponentu – Lietuvos komunistų partija. Viešai skelbiama, kad Sąjūdžio kandidatas A. Juozaitis tariamai Sąjūdžio Seimo tarybos nutarimu atšaukė savo kandidatūrą prieš A.M. Brazauską. Deja, tai netiesa ir pirmas bei esminis nedemokratinio veikimo Sąjūdžio vadovybėje pavyzdys. Taryba, vieną ketvirtadienį svarsčiusi šį klausimą Teatro sąjungos salėje, dalyvaujant ir kitiems norintiems, nepriėmė tokio sprendimo, nes jį inicijavo ir rėmė tik maža dalis tarybos narių. Išbandęs Šiauliuose 1989 m. sausio 15 d. papildomų rinkimų į XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą „malonumus“, A. Juozaičiui, akivaizdžiai nenorėjusiam paaiškinti tikrąsias priežastis, pasakiau, kad jis neturi teisės atsistatydinti iš kandidatų į deputatus, nes tai jau nebėra vien jo asmeninis klausimas. Jis gali įveikti A. M. Brazauską, tačiau reikia juodai dirbti, o ne „pasuoti“. Beje, tuo metu jau nebegalima buvo kelti kandidatų.
Daugumai tarybos narių nepritaus, balsavimas neįvyko. Buvo sutarta diskusiją tęsti kitą dieną 11 val. Sąjūdžio būstinėje siauresniame rate – tarybos politinėje komisijoje. Šiame svarstymo tęsinyje dalyvauti negalėjau, nes tą dieną pirmą kartą teko dalyvauti teisme, į kurį buvo kreipusis Ignalinos AE. Po teismo posėdžio įsėdau į automobilį ir įsijungiau Lietuvos radiją. 12 val. žinios pranešė, kad A. Juozaitis 10 val. Jaunimo teatre įvykusiame susitikime su rinkėjais paskelbė apie atseit priimtą Sąjūdžio Tarybos nutarimą atšaukti jį iš kandidatų į TSRS liaudies deputatus ir nekonkuruoti su A.M. Brazausku. Tačiau politinės komisijos posėdis turėjo prasidėti tik 11 val., o taryba dėl šio klausimo net nebuvo sušaukta. Atskubėjęs į Sąjūdžio būstinę aptikau kolegas su V. Landsbergiu priešakyje – R. Ozolą, V. Čepaitį, O. Balakauską... Kambaryje tvyrojo mirtina tyla – visi kaip žemę pardavę. Į mano klausimą, ką jūs padarėte, atsakymo neišgirdau. Negana to, paaiškėjo, kad paslapčia nuo tarybos ir be jos svarstymo ir sprendimo kambaryje stovėjęs tylintis Algimantas Nasvytis analogiškai jau atsiėmė savo kandidatūrą prieš LKP CK antrąjį sekretorių V.Beriozovą.
Šiandien neatspėsime, ar tai buvo teisingi ėjimai galimų pasekmių požiūriu. Tačiau tai buvo ne tik nekorektiškas Sąjūdžio Seimo tarybos dalies vyresnių kolegų žingsnis kitų kolegų atžvilgiu, bet ir pirmasis, labai ryškus, svarbus kolegialių sprendimų pažeidimas. Manau, tai didele dalimi padėjo Lietuvos komunistų partijai laimėti ne tik nemažą dalį mandatų 1990 m. rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, bet ir iš dalies 1992 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus. Tai buvo pradžia ydingo įpročio priiminėti sprendimus siaurame rate ar vienasmeniškai, pažeidžiant sutartas ir egzistuojančias procedūras, taisykles, o vėliau – ir įstatymus. Apie V. Landsbergio nuo Sąjūdžio Seimo tarybos narių slepiamus susitikimus Vingio parke ir susitarimus su A.M. Brazausku pastarasis parašė viešai. V. Landsbergis to nepaneigė. Tai buvo pirmosios ir esminės Sąjūdžio vadovybės klaidos. Deja, nebeištaisomos. Patys sudarėme prielaidas V. Landsbergiui piktnaudžiauti jo išskirtine padėtimi.
O A. Juozaičiui norėčiau pasakyti, kad istorinė mūsų klaida yra ne tai, kad 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku išrinkome V. Landsbergį, o ne A. M. Brazauską. Tai buvo ne tik V. Landsbergio ar kito asmens rinkimai, o apsisprendimo klausimas, ar Lietuva žengs Nepriklausomybės atkūrimo keliu. Tai suprato ir R. Ozolas, ir K. Motieka, taip pat pasiūlyti kandidatais į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkus. Tačiau jie, suprasdami atsakomybę dėl Lietuvos pasirinkimo, atsiėmė savo kandidatūras. Gaila, kad V. Landsbergiui pritrūko tokio platesnio matymo.
Istorinę klaidą padarėme mes visi, Sąjūdžio Seimo tarybos nariai, leidę vienasmeniškai V. Landsbergiui priiminėti sprendimus visos tarybos vardu, o neretai ir paslapčia nuo tarybos narių. Taip pat ir tai, kad 1989 m. gegužę leidome sau negerbti tarybos sprendimo dėl tarybos pirmininko rotacijos.
Todėl šiandien mokykimės ir iš Sąjūdžio klaidų. Tam, kad jų nekartotume ir neleistume net Prezidentei ignoruoti mūsų, netgi referendumu pareikštos Tautos nuomonės, atidavinėti valstybės suverenitetą Europos Sąjungai vienasmeniais sprendimais, neturint tam Tautos mandato.
Tekstas parengtas remiantis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario ir klubo pirmininko, Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija Seime.
