Ir kaip čia neprisiminus Krylovo, kurio nuovoka jau prieš tiek metų pakuždėjo šio konflikto reziume – ir švarų vandenį drumsčiate, ir patys jūs (avys), jūsų šunys bei piemenys man (vilkui) vien tik blogo linkite. Ir kodėl gi vilko nemylėti, jei ta meilė tokia neįpareigojanti – reikia tik spausti valdžią saugoti vilkus, kurie skerdžia ūkininkų gyvulius, o žalos atlyginimo trupiniai barstomi medžiotojų suneštais pinigais (kažkokia kreivų veidrodžių karalystė!). Tai mylint bereikia šaukti, kad ūkininkai patys kalti ir vėliavėlėmis mosuoti. Juk taip smagu žvarbų rudens vakarą savo bute įsisupti į šiltą antklodę ir galvoti apie tai, kaip miškais ir kloniais aidi griausmingas vilko staugimas, o kai jis nutyla, matyt, girių ir laukų karalius jau kokią kvailą avį bus pasigavęs.
Bet juk vilkas yra ujamas dar nuo sovietmečio, kurio metu kentėjo visas represijas, palikusias gilius randus vilkų sąmonėje bei elgsenoje. Gali būti, kad tai yra viena iš priežasčių, lemiančių vilkų skaičiaus nedidėjimą Lietuvoje. Todėl, vis dar negalėdami atsigauti, vilkai ir yra priversti tenkintis smirdančių naminių gyvulių bei šunų mėsa, užuot oriai gainioję stirnas,elnius ir briedžius. Laimei dar nuolatinės visuomenininkų, palaikomų visos visuomenės (nes visuomenė – tik tie, kurie už vilkų, o ne už avių skaičiaus didėjimą), pastangos socializuoti šią, ant išnykimo ribos balansuojančią rūšį, duoda vaisių. Šio projekto rezultatus galėjome stebėti jau nuo rugpjūčio mėnesio. Dėl jo vilkai galiausiai susibūrė į gausesnes grupes, taip vieno žygio metu padarydami jų teritorijas atakuojančioms priešiškų avių bandoms daug didesnę žalą, o kai kuriose fronto vietose ir tokią, kad priešo daliniai su savo demoralizuotais vadais (ūkininkais) nutarė iš šios kovos visai pasitraukti. Pergalė! Nors ir dalinė.
Galiausiai vilkas įrodys, kad yra kertinis ir neįkainuojamas akmuo lietuviškų ekosistemų piramidėje – sudoros ir žaliąjį žemės rūbą naikinančius naminius atrajotojus ir garsiai naktį lojančius šunis! Prie šios pergalės prisideda ir kai kurie Aplinkos ministerijos tarnautojai, nesusipratusius ūkininkus, išdrįsusius ieškoti teisybės, paprotinantys, kad vilkas paslaugą padarė, avis paskersdamas, dabar šeimininkui belieka jas apiplovus suvartoti. Taip pat nelieka nuošalyje ir kai kurių seniūnijų darbuotojai, „nusodindami“ atėjusius registruoti žalos ir paaiškindami nesusipratusiems kaimiečiams apie popierizmus, komisijas bei mokestį už vilkų pusryčių likučių utilizavimą. Visų šių faktų akivaizdoje tūlas kaimietis tuojau pat atsiima savo pareiškimus dėl žalos kompensavimo ir pėdina namo, mąstydamas apie kapituliaciją. Siekiant galutinės pergalės derėtų pavasarį vyksiančiame referendume dėl Konstitucijos straipsnio pakeitimo įtraukti ir vilkų neliečiamybės bei jų teisės viršenybės klausimą. Visuomenei balsavus „už“, be atodairos naikinama rūšis būtų išgelbėta.
O dabar rimtai. Visiems rėkiantiems dėl to, kad vilkai su 110 kvota bus išnaikinti, siūlau paimti ir perskaityti, o skaitant ir įsigilinti į „Vilko apsaugos plano“ projektą, iš kurio tie skaičiai kyla. Beje, už projekto straipsnį, nustatantį kvotos dydį, balsavo ir „Baltijos vilko“ atstovas darbo grupėje, nors viešojoje erdvėje reiškiasi taip, lyg būtų balsavęs prieš. Nebent už tokio elgesio slypi organizacijos noras kilstelėti Lietuvą į šalių, pirmaujančių Europoje pagal vilkų skaičių, gretas. Tokiu atveju, kokia bebus kvota – ji bus per didelė. Tačiau, derėtų įsisąmoninti paprastą tiesą – kuo vilkų daugiau, tuo ir kvota didesnė. Plane yra numatytas ir vilkų šeimų skaičius, kuomet medžioklė visai nevyksta. Siūlau oponentams pasvarstyti šį variantą, jei pats vilkų medžiojimo faktas toks skaudus. Visiems būtų gerai. Susimažinam iki numatyto dydžio – ir vilkų niekas nemedžiotų ir gyvulių ūkininkams nepjautų.
Tiems, kurie sako, kad ūkininkai netveria savo gyvulių taip pat derėtų pasidomėti aptvarais, jų rūšimis bei kaina. Derėtų žinoti, kad mažam ūkiui tinkamas aptvaras kainuos brangiau nei pačios avys, o tokiu atveju jo įsigijimas prasilenkia su ekonomine logika, nes, kaip teisingai buvo pastebėta, žemės ūkis – tai verslas, o versle pinigus reikia uždirbti, nes lietuviški avinėliai, deja, „nesipurto“ ir Eurai iš jų nebyra. Derėtų žinoti ir tai, kad bet kurią įdiegtą naują apsaugos priemonę vilkas anksčiau ar vėliau sugeba įveikti (paimta iš gyvenimo, o ne iš vadovėlių).
Dėl siūlymų skirti lėšas iš Kaimo plėtros programos (KPP) prevencijos priemonėms. Klausimas siūlytojams: nuo kada vilkininkystė tapo KPP dalimi, kad jos plėtojimui galima finansavimą skirti iš šios programos. Manyčiau, kad nė viena ž.ū. savivaldos organizacija tam nepritars.
Visiems, kurie „myli nematę“ ir sako, kad ūkininkai daro „verslą“, pakišdami vilkams savo gyvulius, siūlyčiau apsilankyti ūkyje po vilkų viešnagės, padėti surinkti paskerstus gyvulius ir sveikus, ir paleistais viduriais, pribaigti dar gyvas avis, perkąstais kaklais, švokšiančias per atviras trachėjas, o galiausiai padėti surankioti išblaškytos po visas aplinkines teritorijas bandos likučius. Dar kartą į ūkį atvykti po 2–3 savaičių, kad suskaičiuotų, kiek iš išlikusių avių išsimetė (medicininis atitikmuo – persileido). Tuomet, prisėdus su ūkininku prie stalo padėti suskaičiuoti, kiek gi metų šis gali nesitikėti pajamų iš savo ūkio. Kokia sąžininga kompensacija bebūtų tokio verslo atsisakyčiau.
O pabaigai mano pastebėta keista tendencija, kad klesti, deja, ne tos šalys, kuriose daugiau vilkų, bet tos, kuriose daugiau avių...
Žilvinas Augustinavičius yra Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas, „Vilko populiacijos apsaugos plano“ darbo grupės narys.
