Ar tokie planai „nuteka“ netyčia, ar specialiai, palikime kūrėjų ir tekintojų sąžinei. Kodėl juodraščiai tampa teisės aktų projektais – kūrėjų kompetencijai. Bet ar „kovos su kainomis“ plane numatytos priemonės sumažins kainas?
Sekmadieniais – tik mažose parduotuvėse
Štai siūloma sekmadieniais uždaryti dideles tinklines parduotuves, o vartotojus varyti į mažas parduotuves. Iš teisės ir teisingumo pusės – neteisinga. Kodėl valdžia vieniems leidžia pardavinėti duoną, o kitiems – ne? Iš socialinio jautrumo pusės – nejautru. Kodėl pilietis, pensininkas ar mama su vežimėliu sekmadienį turės kulniuoti ne į tą parduotuvę, kuri arti namų, o ieškoti prekybos tinklams nepriklausančių parduotuvių?
Bet šiai valdžiai teisė ir teisingumas – nė motais. Tebūnie. Bet ar liepus pirkėjams eiti į mažas parduotuves sumažės kainos? Pagalvokite logiškai. Jei žmonės tinklines parduotuves renkasi nes ten pigiau, tai kaip uždarius pigesnes parduotuves kris prekių kainos? Mažoms parduotuvėms su aukštesnėmis kainomis dėl to bus geriau. O vartotojas sekmadieniais negalės apsipirkti ten, kur pigiau, arčiau ar patogiau. Laimėtojas – mažesnės parduotuvės. Pralaimėtojai vartotojai ir parduotuvės priklausančios tinklams.
Gėrimai – tik valdiškose parduotuvėse
Siūloma uždrausti visoms privačioms parduotuvėms – didelėms ir mažoms, tinklinėms ir netinklinėms – pardavinėti alų, vyną ir stipriuosius gėrimus. Tada įsteigti valdiškų parduotuvių tinklą ir alkoholinius gėrimus pardavinėti tik valdiškose parduotuvėse. Ką tai turi bendro su kova su kainomis? Nieko. Jei valdžia nepatenkinta gėrimų kainomis – tegul keičia akcizo mokestį. Jei galvoja, kad per pigus – tegul didina akcizą. Jei valdžia mano, kad alkoholis per brangus – tegul mažina akcizą. Valdiškos parduotuvės čia ne prie ko.
Kaip draudimas prekiauti gėrimais padės smulkioms, mažoms, tinklams nepriklausančioms parduotuvėms? Kurios parduotuvės labiau atlaikys šį apyvartos ir pajamų praradimą? Prekybos tinklai ar vieniša kaimo parduotuvė? Smulkių parduotuvių atstovai jau ne kartą sakė, kad draudimas prekiauti gėrimais nušluotų ne vieną šimtą mažų parduotuvių.
Bet čia yra dar blogiau – pamąstykite, kas išloš iš valdiškų alkoholio parduotuvių? Ne vartotojas, ne mažos parduotuvės ir net ne prekybos tinklai. Išloš tik tas, kas valdys valdišką alkoholio monopoliją, t. y. valdžia. Įsivaizduok, užsakinėji vyną visoms Lietuvos valdiškoms parduotuvėms. 10 centų nuo butelio čia, 10 – ten, ir, žiūrėk, jau yra resursų namo statybai ar laikraščiui apie gerus valdžios darbus leisti.
Beje, net dorovingoje Švedijoje 2003 metais buvo pateikti įtarimai 35-iems valdiškų alkoholio parduotuvių (Systembolaget) vadybininkams, kurie už vieno ar kito vyno tiekėjo pasirinkimą gaudavo kyšius. Įsivaizduojate, kas būtų pas mus? Ne „auksiniai šaukštai“, o „auksiniai buteliai“.
Tai, kad plane apie maisto kainas šalia prikergtas valdiškų vaistinių įkūrimas tik rodo, kiek bendro su „kova su kainomis“ turi šis planas. O galiausiai, kas pirmi kris nesąžiningoje kovoje su valdiškomis vaistinėmis? Tinklai ar mažos vaistinės?
Valdžia pirks brangiau – kris kainos?
Važiuojame toliau. Plane numatyta „tobulinti viešųjų pirkimų teisinę bazę, numatant pareigą vertinti pirkimuose, jei perkama iš smulkios ar vidutinės įmonės“. Jei viešajame pirkime bus renkamasi pirkti ne už mažiausią kainą, o iš mažos įmonės, tai reiškia, kad iš mažos įmonės valdžia pirks už aukštesnę kainą. Su aukštomis kainomis valdžia kovos pirkdama viską už aukštesnę kainą? Čia tas pats, kas karštą vasaros dieną užsikurti židinį ir tikėtis, kad temperatūra kambaryje nukris.
Ir dar. Jei jau taip norima padėti smulkiam verslui viešuosiuose pirkimuose, kodėl šalia „eina“ projektai, kurie smulkų verslą iš viešųjų pirkimų išmeta? Štai Seime registruotas projektas neleisti viešuosiuose pirkimuose dalyvauti įmonėms, kurios moka mažiau nei 80 proc. šalies (ir ūkio šakos) atlyginimo vidurkio.
Lietuvoje yra 14 rajonų, kuriuose vidutinis atlyginimas yra mažiau nei 80 proc. šalies vidurkio. Reiškia, tokio rajono vietinė įmonė, mokanti vidutinį rajono žolės pjovėjų atlyginimą, bus išmesta iš konkurso savo rajone pjauti žolę. Nes yra per maža ir per mažai moka.
Gausi pinigų – kris kainos?
Grįžkime prie parduotuvių. Štai kita priemonė – leisti susigrąžinti gyventojų pajamų mokestį už prekes įsigytas mažose parduotuvėse. Jei tai daroma su logika, kad šeima yra lyg įmonė, o išlaidos maistui yra kaip įmonės sąnaudos – mintis svarstytina. Bet kodėl tada kompensuoti tik išlaidas maistui mažose parduotuvėse, o ne visose parduotuvėse (ir kodėl tik išlaidas maistui, o ne rūbams)? Pagal šią logiką, išlaidos pigiems sausainiams prekybos centre nebūtų kompensuojamos. O išlaidos brangiems pyragaičiams Vilniaus senamiesčio kepyklėlėje, kur vienas sausainis kainuoja 2 eurai – būtų.
Ar dėl to sumažės kainos? Pamąstykite. Didelėje parduotuvėje prekė kainuoja 0,90 euro, mažoje – 1 eurą. Bet jei pirksi mažoje, atgausi 0,15 euro. Žiūrint iš ekonominės pusės, labiau apsimoka pirkti mažesnėje, brangesnėje parduotuvėje. Valdžia mokesčių mokėtojų pinigais padės tiems, kurie pardavinėja už brangiau. Bet, kaip nuo to sumažės kainos?
Pamenate laikus, kai už nusipirktus kompiuterius galėjote susigrąžinti mokesčius? Ar smarkiai tuomet krito kompiuterių kainos?
Jei jau kalbame apie mokesčius, tai kodėl „laikinai“, jau 10 metų(!), padidintas PVM vis dar yra 21, o ne 18 proc.? Visi prekybininkai sako, kad sumažinus PVM mažėtų ir kainos. Valdžia atkerta, kad ji nėra įsitikinusi, jog sumažinus PVM kainos mažės. O kad leidus susigrąžinti GPM už apsipirkimą mažoje kainos sumažės – valdžia įsitikinusi? Jei palygintume PVM mažinimą ir išlaidų maistui mažose parduotuvėse kompensavimą per GPM, tai PVM mažinimas turi daug didesnę tikimybę sumažinti kainas.
Daugiau turgaus, mažiau kliūčių prekybai
Pereikime prie logiškesnių siūlymų. Vienas jų – padaryti, kad turguje prekiauti būtų paprasčiau, lengviau, pigiau. Puiku! Pirmyn! Bet, kas turgininkus kokį dešimtmetį kaltino šešėline ekonomika? Kas turgininkams liepė įsigyti po kone kompiuteriui prilygstantį kasos aparatą?
Kitas siūlymas – sumažinti administracines kliūtis smulkių parduotuvių steigimui. Puiku. Čia iš tikrųjų yra ką veikti. Europos Komisija matuoja mažmeninės prekybos suvaržymus (Retail Restrictiveness Index) ir pagal juos Lietuva nėra laisviausia vieta mažmeninei prekybai. Dar daugiau, anot EK, ten kur mažmeninėje prekyboje didesni suvaržymai, mažiau laisvės – ten ir kainos aukštesnės, ir pelnai didesni. Eureka! Norite kovoti su kainomis – leiskite parduotuvėms steigtis bet kur ir dirbti bet kada, ir pardavinėti bet ką.
Vos nepamiršau. Kas labiau kenčia nuo per greito minimalios algos kėlimo? Smulkus verslas, įskaitant ir smulkias parduotuves. Kas pastoviai arogantiškai aiškina, kad jei maža parduotuvėlė neišgali mokėti didesnio atlyginimo, tai tegul bankrutuoja? Valdžia. Valdžia, kuri dabar staiga deklaruoja meilę smulkiam verslui.
Dar plane siūloma pritraukti daugiau konkurentų į mažmeninę prekybą. Puiku, palaikau. Bet, kaip valdžia įsivaizduoja į Lietuvą pritraukti užsienio prekybos tinklų, jei pusė plano yra atvirai skirta pakenkti prekybos tinklams?
Reziume
Šis „kovos su kainomis“ planas kovoja su vartotojais, pigesnėmis parduotuvėmis, bet jokiu būdu ne su kainomis. Dar daugiau, valdžia turi akivaizdžių interesų perimti prekybą alkoholiniais gėrimais ir vaistais. Nuo to visų pirma kris mažos, netinklinės parduotuvės, mažos netinklinės vaistinės. Susidaro įspūdis, kad šis „mušk prekybos tinklą“ planas yra dūmų uždanga įtikinti mažas parduotuves ir vaistines, kad valdžia jomis rūpinasi. Tuo pačiu metu, iš parduotuvių bus atimta prekyba alkoholiu, o mažos vaistinės įgaus naują konkurentą – valdiškas vaistines.
Valdžia viena ranka smaugia smulkų verslą taisyklėmis, kasos aparatais, „Sodros grindimis“ ir atimdama apyvartą. Kita ranka bando smulkų verslą gaivinti smaugdama konkurentus. Bet tokia valdžia yra ne smulkaus verslo gelbėtoja, o tiesiog serijinis smaugikas. Vienintelis „kovos su kainomis“ plano laimėtojas yra valdžia ir valdiškos iniciatyvos ateiti į prekybos verslą. O vartotojai – praloš.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.
