Ne asmenybės, o 10 mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų, kuriuos būtų reikėję skirti „Air Lituanica“, yra esmė.
Su mokesčių mokėtojų pinigais reikia elgtis dvigubai atsakingiau nei su savais. Nė vienas politikas, nesvarbu, kiek balsų gavęs per rinkimus, neuždirbo ir neatnešė šių pinigų į miesto biudžetą. Pinigus miestui uždirba ne politikų reitingai, o mokesčių mokėtojai.
Su mokesčių mokėtojų pinigais reikia elgtis dvigubai atsakingiau nei su savais. Nė vienas politikas, nesvarbu, kiek balsų gavęs per rinkimus, neuždirbo ir neatnešė šių pinigų į miesto biudžetą.
O norint sunešti 10 mln. eurų, reikia ne vieno mokesčių mokėtojo. Jei vidutinis uždarbis yra apie 500 eurų „į rankas“, tai reiškia, kad per mėnesį toks mokesčių mokėtojas sumoka 85 eurus pajamų mokesčio. Per metus – 1020 eurų.
Siekiant sunešti 10 mln. eurų, reikia 10 tūkstančių miestiečių, dirbančių ištisus metus. Kitaip tariant, visas mikrorajonas turi triūsti, kad į miestą skraidytų dar vienos avialinijos lėktuvai.
Žinoma, galima pastebėti, kad yra ir brangiau kainuojančių dalykų, kuriems savivaldybė išleidžia pinigus. Bet išlaidas teisinti išlaidavimu yra nelogiška. Ką daro šeima, susizgribusi, kad ji per daug išleidžia? Pradeda taupyti ar puola dar labiau leisti pinigus?
Taip, savivaldybės išlaidų eilutėse yra ir didesnių sumų nei 10 mln. eurų. Tačiau šio fakto pastebėjimo teisinga išvada būtų ne numoti ranka į 10 mln., o pulti peržiūrėti kiekvieną savivaldybės išleidžiamą eurą. Politikų pamąstymai, kad taupyti – nemodernu ar „per paprasta“, negali nenervinti mokesčių mokėtojo. „Ikea“ įkūrėjas, važinėjantis sena 1993 m. „Volvo“, iš protingų žmonių susilaukia ne patyčių, o pagarbos.
Ne veltui visuomenė smerkia turtuolius, besipuikuojančius savo išlaidumu. Nors, teisybės dėlei, kai kokia Holivudo įžymybė maudosi prabangiame šampane, ji taško savo pinigus. Bet kai 10 mln. eurų kaip „smulkmeną“ įvardija svetimų pinigų valdymo didybės pagautas vietinis politikas, jam nėra jokio pateisinimo.
Kai 10 mln. eurų kaip „smulkmeną“ įvardija svetimų pinigų valdymo didybės pagautas vietinis politikas, jam nėra jokio pateisinimo.
Ir dar net nepaminėjus visiems žinomo fakto, kad savivaldybė yra smarkiai prasiskolinusi. Ir jokie atidėjimai, perfinansavimai ar skolos limito pakėlimai šio fakto nepakeis.
Jei dėl 10 mln. eurų visus metus pluša 10 tūkst. mokesčių mokėtojų, tai 300 mln. eurų (Vilniaus miesto skolai) reikės jau 300 tūkst. vidutinį atlyginimą uždirbančių žmonių triūso visus metus. Frazė „tik pinigus uždirbantis pinigus žmogus žino jų vertę“ čia įgyja visai naują atspalvį.
Būtų klaidinga suasmeninti „Air Lituanica“ ginčą. Tai, kad šioje istorijoje dalyvauja buvęs ir dabartinis meras, nepadaro šio ginčo asmeniniu. Jei kas nors nori konkuruoti asmenybių kovoje, tiems gražus pavyzdys būtų dvikova tarp Rockfellerio ir Carnegie'o (dviejų didžiausių XX amžiaus pradžios JAV milijardierių). Gyvenimo pabaigoje abu konkuravo, kuris savo lėšomis pastatys daugiau bibliotekų ar koncertų salių.
Jei kas nors Lietuvoje nori konkuruoti mecenatyste, rėmimu, investuoti į tai, kad žmonės atsimintų ir minėtų geruoju, – pirmyn. Teinvestuoja į nacionalinę, tautinę ar kitokią aviaciją. Nukelsiu kepurę prieš kiekvieną, tai darantį.
Bet „Air Lituanicos“ ginčo esmė yra ne asmeninių, o mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas. 10 mln. eurų yra dideli pinigai, ir juos sunešė mokesčių mokėtojai, o ne politikai. Ar tikrai dar vienos avialinijos pritraukimas yra geriausias būdas išleisti mokesčių mokėtojų suneštus 10 mln. eurų?
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
