Bet kompetencija, profesionalumas ar jo trūkumas geriau atsiskleidžia nagrinėjant siūlymus. Kuo skiriasi profesionalų sprendimai nuo mėgėjų, politikų ar populistų? Profesionalūs sprendimai yra nutaikyti į tikslą, o ne priemones. Profesionalai tikslo siekia mažiausiomis sąnaudomis. Jei tikslo galima pasiekti dviem keliais – profesionalas renkasi paprastesnį, aiškesnį, skaidresnį.
Paprastai tariant, profesionalas niekad nesiūlys laukų arti tanku. Nes yra geresnių, pigesnių būdų. Tanką naudoti žemės ūkyje galima tik tada, kai nori parodyti, kad ir tanku galima arti žemę. Bet tada priemonė (žemę arti tanku) yra svarbesnė nei tikslas (suarti lauką). O tai jau neprofesionalu.
Valdiškos vaistinės
Jei siūlomų valdiškų vaistinių tikslas yra pigesni vaistai, tai yra žymiai paprastesnių būdų pasiekti šį tikslą. Pavyzdžiui, netrukdyti importuoti pigesnių vaistų iš kitų ES šalių. Atsisakyti nereikalingų reikalavimų vaistinėms, pvz., kad vaistinė privalo būti bent 60 kv. metrų ploto. Visos šios priemonės atpigintų vaistus ir mokesčių mokėtojams nekainuotų nė cento.
Jei būsimoji valdžia jau nusprendė pasišvaistyti mokesčių mokėtojų pinigais, atpiginti vaistus vartotojams yra daugiau nei vienas būdas. Naujoji valdžia siūlo steigti valdiškas vaistines, pirkti vaistus, samdyti darbuotojus, direktorius, nuomoti patalpas, konkuruoti su privačiomis vaistinėmis. Rezultatas? Galbūt dėl konkurencijos sumažėtų vaistų kainos.
Jei siūlomų valdiškų vaistinių tikslas yra pigesni vaistai, tai yra žymiai paprastesnių būdų pasiekti šį tikslą.
Nors, jei valdiškos vaistinės iš rinkos išstums likusias smulkias nepriklausomas vaistines, konkurencijos, atvirkščiai, – gali sumažėti. O tai yra labai svarbu, nes valdiškų vaistinių kūrimo plane būtent konkurencija yra esminis mechanizmas, kuris turėtų sumažinti kainas.
Kitas būdas: tiesiog kompensuoti didesnę dalį vaistų kainos. Nereikės valdiško biznio, vaistų kainos tikrai sumažės, mechanizmas – aiškus. Variantų gali būti ir daugiau, bet net renkantis iš šių dviejų, profesionalas rinktųsi antrąjį. Pirmąjį rinktųsi tik tas, kuriam svarbiau yra įsteigti valdiškas vaistines, o ne atpiginti vaistus.
Valdiškos alkoholio parduotuvės
Anot iniciatorių, valdiškų alkoholio parduotuvių monopolio tikslas – mažinti alkoholio prieinamumą. Paprastai tariant, padaryti, kad alkoholis kainuotų daugiau, jo nusipirkti būtų nepatogiau.
Šioje vietoje profesionalas turėtų prisiminti, kad pagal tai, kiek gyventojai uždirba, alkoholio akcizas ir taip jau yra aukštesnis nei, pvz., Danijoje. Ir tai, kad Lietuva jau yra įgyvendinusi beveik visas alkoholio pardavimo kontrolės priemones: nuo pardavimo laiko ribojimo, pardavimo akcijų, reklamos uždraudimo ir pan.
Bet, tarkime, valdžia mano, kad alkoholį reikia dar branginti, dar labiau trumpinti pardavimo vietų skaičių, dar labiau riboti reklamą. Kad alkoholis kainuotų brangiau, užtenka didinti akcizo mokestį. Jau dabar jei puslitris stipraus gėrimo kainuoja apie 6,50 eurų, tai mokesčiai sudaro apie 3,70 eurų. Jei tikslas, kad puslitris kainuotų 10, 15 ar 20 eurų – užtenka atitinkamai padidinti akcizo mokestį.
Jei tikslas – kad parduotuvių, parduodančių alkoholį, būtų mažiau, užtenka sumažinti licencijų skaičių. Jei tikslas – kad dirbtų trumpiau, užtenka pakeisti valandas, kuriomis leidžiama prekiauti. Jei tikslas – kad gėrimai nebūtų reklamuojami, užtenka iki galo uždrausti reklamą. Aišku, nepamirštant įvertinti, ar šalia esančių didelių draudimų, dar didesni draudimai alkoholio prekybai ir reklamai turėtų esminį poveikį.
Išvedžiojimai apie tai, kad dėl valdiškų parduotuvių daugiau pinigų bus galima skirti sveikatos apsaugai, prevencijai ar socialinei reklamai, yra nelogiški. Jei tikslas – skirti daugiau lėšų sveikatos apsaugai – reikia tiesiog daugiau lėšų šiai sričiai skirti iš surenkamo akcizo už alkoholį.
Nupirkai valstybiniam tinklui milijoną butelių vyno, pvz., ne už 2 eurus už vienetą, o už 2,10 euro, ir kažkas jau gali statytis namą.
Juo labiau, kad šis mechanizmas, t.y. lėšų sveikatai skyrimas iš akcizo, yra daug skaidresnis, nei turėti valdišką biznį, uždirbti pinigus, juos apskaityti kaip pelną, ir į valstybės biudžetą sumokėti kaip dividendus. Čia jau nekalbant apie tai, kiek šito įsivaizduojamo valdiško biznio įsivaizduojamo pelno išgaruotų visose tarpinėse grandyse, pvz, mokant atlyginimus valdiškiems direktoriams.
Jau nekalbant apie tai, kad atsiveria papildomos korupcijos galimybės. Nupirkai valstybiniam tinklui milijoną butelių vyno, pvz., ne už 2 eurus už vienetą, o už 2,10 euro, ir kažkas jau gali statytis namą.
Šioje vietoje apskritai galima klausti, koks profesionalas (būtent, profesionalas – o ne politikas) bet kurią iš paminėtų aktualijų siūlytų spręsti ne skaidriai, logiškai, tiesiogiai, o įkuriant valdišką verslą? Kuriai iš pasiūlytų idėjų girdėjote profesionalų, o ne politinį pagrindimą? Matėte nors vieną profesionalų skaičiavimą, kaštų naudos analizę? Kol nesulaukėme (o tikiuosi – sulauksime), tai yra ir bus ne profesionalų, o politikų siūlymai. Arba pasiūlymai laukus arti tankais.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
