Lyg ir panašu į istoriją apie skruzdes ir žiogą. Žiogas visą vasarą grojo ir nesirūpino ateitimi, o skruzdės kaupė atsargas žiemai. Žiemą skruzdės peržiemojo, o žiogui baigėsi nekaip.
Bet čia panašumai ir baigiasi. Dabartiniam trisdešimtmečiui Lietuvos piliečiui skruzdės ir žiogo analogijos niekaip nepritaikysi. Žmonės senatvei atiduoda labai daug. Jei uždirbi 900 eurų „į rankas”, tai per 40 metų vien senatvės pensijai sumokėsi apie 144 tūkstančių eurų.
Ir čia jei tik skaičiuotume pinigus, sumokamus „Sodros” senatvės pensijai. Jei skaičiuotume visus mokesčius ir privalomas įmokas: gyventojų pajamų mokestį, sveikatos draudimą, motinystės draudimą, PVM ir t.t. – tai per 40 metų susidarytų beveik 400 tūkstančių eurų.
Už visą tai gausite 400 eurų pensijos per mėnesį. Jei išėję į pensiją tikitės atgauti savo sumokėtus 144 tūkstančius, tai, išėjus į pensiją, jums reikia gyventi mažiausiai 30 metų – iki 95-erių. Jei uždirbate apie pusantro tūkstančio „į rankas”, tai norint atgauti bent tai, ką sumokėjote, reikės gyventi iki 102 metų. O jei nuo persitempimo mirsite iki 65 metų amžiaus? Valdiška pensijų sistema lengviau atsipūs. Tai, beje, yra viena iš priežasčių, kodėl vis kalbama apie pensinio amžiaus ilginimą: kuo vėliau reikės pradėti mokėti pensiją, tuo valdiškai sistemai tai atsieis pigiau.
Valdiškos pensijos logika paprasta: kuo daugiau uždirbate ir kuo daugiau sumokate, tuo valdiška sistema mažiau apsimoka. Jei „Sodra” būtų mobiliojo ryšio operatorius, tai už 100 eurų per mėnesį mokėjimo planą gautumėte seną Nokia 3310, o pokalbio minutės kaina būtų euras. Dar pikčiau tai, kad panašias sąlygas gautų ir tie, kurie per mėnesį moka po 10 eurų.
Valdiška pensijų sistema užprogramuoja skurdžią senatvę net tiems, kurie, kol dirbo, gyveno visai neblogai. Išeini į pensiją, iš lietuviškos viduriniosios klasės krenti žemyn. Pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų Lietuvoje nelabai skiriasi nuo ES vidurkio. Tačiau jei į skaičiavimus įtraukiame pensininkus ir mažas jų pensijas, tai turime daug žmonių su mažomis pajamomis. Būtent iš čia ir atsiranda visus stebinanti nelygybės statistika.
Visos šios problemos egzistuotų net ir tada, jei Lietuvoje nebūtų emigracijos, visuomenės senėjimo, mažėjančio dirbančiųjų ir augančio pensininkų skaičiaus. Jei manote, kad dabar su valdiška pensijų sistema yra negerai, tai nepamirškite, kad ateityje gali būti dar blogiau.
Pasikliauti vieninteliu pragyvenimo šaltiniu – valdiška pensija – ne tik naivu, bet ir pavojinga. Atsargų kaupimas senatvei ar pensijų fondai nėra lietuvių pramanas. Dėl didesnio teisingumo, valdiškos sistemos trūkumų ar senėjančios visuomenės ne viena šalis turi įvairias kaupimo senatvei sistemas.
Kaupti senatvei lyg galime ir Lietuvoje. Tačiau yra dvi problemos. Pirma, suma, kurią leidžiama pervesti į pensijų fondą – niekingai maža. Jei uždirbate 900 eurų „į rankas“ ir pasirinkote 2 proc. kaupti pensijų fonde, tai į „Sodrą” kas mėnesį pervedate 276, į pensijų fondą – 24 eurus. Per 40 metų „Sodrai” pervesite 132 tūkstančių, o savo pensijų fondui – 11 tūkstančių eurų.
Jei būsite pasirinkę taip vadinamą 2+2+2 sistemą, t. y. iš kišenės primokate 24, o valstybės biudžetas prideda dar 15 eurų, tai per 40 metų sukaupsite apie 30 tūkstančių eurų. Bet tai yra nedaug palyginus su 130 tūkstančių – tiek sumokate už valdišką pensiją. Ir smulkmena, palyginus su 400 tūkstančių, kuriuos sumokate per visus mokesčius ir įmokas.
Antra esminė problema – iš politikų nesiliauja kaltinimai ir grasinimai taupančiųjų adresu. Kodėl Lietuvoje gyventi blogai, kodėl mažos pensijos? Todėl, kad tu, žmogau, kas mėnesį po 24 eurus nukreipei į pensijų fondą, o ne į „Sodrą”. Paaiškinimų, kad už tuos 24 eurų „Sodra” tau sumažins pensiją senatvėje, kaltintojai nesiklauso. Jei primeni, kad visus šiuos pinigus uždirbai tu pats – iš vis esi savanaudis.
Per 40 metų į pensijų fondą iš savo uždirbtų pinigų pervesi 19 tūkstančių, valstybei – 400 tūkstančių. Sau 5 proc., valstybei – 95 proc. Diagnozė – savanaudis! Bet net ir 95 proc. valstybei yra per mažai. Todėl vėl kuriami planai, kaip uždrausti žmonėms senatvei atsidėti net tuos 24 eurus.
Pasirodo, taupydamas senatvei esi ne tik savanaudis, bet dar ir kaltas dėl visų Lietuvos problemų. Atsiranda rėkiančių, kad jei tie 150 mln., kuriuos žmonės nukreipia į pensijų fondus būtų pervesti „Sodrai”, tai pensijos Lietuvoje būtų „orios”.
Nesąmonė. Jei iki pensijų orumo trūktų tik 150 mln., tai tą problemą jau seniai galima buvo išspręsti. Vien 2016 m. į biudžetą surinkta 237 mln. eurų daugiau. Norite oresnių pensijų? Pirmyn! Arba štai kitas pinigų šaltinis: vien „Sodros” administravimas, t. y. atlyginimai, pastatai ir kitos išlaidos atsiėjo apie 66 mln. eurų per metus. Kodėl politikai liejantys dirbtines ašaras dėl mažų pensijų, kėsinasi į žmonių sukauptus pinigus, bet šiukštu ne į valstybės biudžetą, ar „Sodros” administravimo išlaidas.
Jei mums rūpi, kaip užtikrinti sočią senatvę, kaupimą senatvei reikia ne stabdyti, o skatinti. Pensininkai, kurie turės du, tris ar net keturis pajamų šaltinius senatvėje bus nepalyginamai saugesni ir oresni nei dabar. Tikrasis orumo trūkumas yra ne tik pensijų dydis, bet ir tai, kad savo uždirbtų ir sumokėtų pinigų turi eiti maldauti iš valdžios. „Norite didesnių pensijų – eikite piketuoti” – sako vienas iš valdiškos sistemos apologetų. Ačiū, ne. Atsakingi žmonės savo ateitį planuoja pagal pajamas ir išlaidas, o ne pagal tai, kiek galima išmelsti iš valdžios parėkavus prie Seimo.
Kurioje pensijų sistemoje norėtumėte praleisti senatvę? Toje, kur jūsų pensija priklauso nuo to, kiek įdėjote? Ar toje, kur dėl pensijos reikia vaikščioti į piketus?
Ir galiausiai – esminis klausimas. Kodėl žmonėms neleidžiama pasirinkti, kokioje sistemoje – valdiškoje ar privačioje – jie nori kaupti senatvei? Iš 400 tūkstančių sumokamų mokesčiais, tegul 250 eina valstybėms reikmėms – keliams, kariuomenei, ar pašalpoms tiems, kurie negali užsidirbti ne dėl savo kaltės. O likusioje dalyje, kuri iš atlyginimo paimama senatvei finansuoti, suteikime daugiau laisvės žmonėms. Jei uždirbate 900, tai 276 pervedate valdiškai pensijai, 24 – pensijų kaupimui. Reikia ne kurpti planus kaip tuos 24 eurus atimti, o atvirkščiai – kaip tą sumą padidinti.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.
