Tačiau nei pirmųjų, nei antrųjų nėra tiek daug, kiek gali pasirodyti pažiūrėjus televizorių,o jų įtaka Lietuvai – smarkiai pervertinta. Visuomenės ekonominę gerovę, saugumą ir ateitį kuria dirbantys, kuriantys žmonės.
„Vidurinioji klasė“ dažnai apibrėžiama pagal pajamas. Maždaug kažkur per vidurį: nei varguolis, nei turtuolis. Deja, mūsų vidurinioji klasė Vakarų pasaulio standartais yra varguoliai. Jei mūsų politikai žmones, uždirbančius apie 900 eurų įvardina kaip turtingus, tai šalyse, į kurias mes lygiuojamės, dėl tokių atlyginimų žmonės streikuoja.
Jei žmogus nori būti savo likimo šeimininkas senatvėje, nepriklausyti nuo politikų užgaidų didinti ar mažinti pensiją – jis turi viduriniosios klasės bruožų (net jei dar neuždirbo pinigų).
Protingiau viduriniąją klasę apibrėžti ne pagal pajamas, o pagal požiūrį į gyvenimą. Jei žmogus dirba, stengiasi ir mano, kad už savo likimą atsakingas pirmiausia jis pats, o ne kažkas kitas, jei planuoja savo finansus, taupo ir bent bando ištrūkti iš „nuo algos iki algos“ rato – jis yra vidurinioji klasė arba turi visas galimybes ja tapti. Jei žmogus nori būti savo likimo šeimininkas senatvėje, nepriklausyti nuo politikų užgaidų didinti ar mažinti pensiją – jis turi viduriniosios klasės bruožų (net jei dar neuždirbo pinigų).
Apklausos rodo, kad dauguma žmonių save priskiria viduriniajai klasei, net jei pagal pajamas jie iki jos ir „netempia”. Toks požiūris yra puikus. Vidurinioji klasė yra valstybės pagrindas. Tai nėra žmonės, kurie vaikšto atkišę rankas. Jie nereikalauja pašalpų ar nemokamų pietų. Jie susimoka ne tik už savo pietus, bet dar ir už politikų.
Liūdna, bet valdžia viduriniajai klasei nė kiek nepalengvina gyvenimo. Paprasta smulkmena – kodėl politikas už išlaidas transportui nemoka mokesčių, o dirbančiajam jas išskaičiuoti iš mokesčių draudžiama? Gi abu naudojasi transportu, kad įgyvendintų savo tiesiogines pareigas. Tačiau jei įmonė dirbančiojo kelionėms į darbą skirtų automobilį, šis būtų apmokestintas kaip „pajamos natūra”. Arba kita smulkmenėlė: valstybė pasirūpina politiko, persikėlusio į Vilnių apgyvendinimu. Tačiau jei įmonė išnuomotų butą į Vilnių persikėlusiam programuotojui, tai irgi būtų apmokestinta.
Dar daugiau, viduriniajai klasei yra prispęsta daugybė mokestinių spąstų. Apsidraudei gyvybę, kad nutikus nelaimei šeimai nereikėtų vaikščioti ištiesta ranka? Mokėk. Kaupi pensijai? Drebėk, kad valdžia nenusavintų kad ir mažos sumos. Iš 40 proc. apmokestinto atlyginimo nusipirkai automobilį, į kurio baką pili 60 proc. apmokestintą benziną? Klausykis politikų postringavimų, kaip tave reikia dar apmokestinti – įvesti automobilių mokestį.
Kad apie tai kalba politikai, važinėjantys automobiliais, kuriuos jiems nupirko mokesčių mokėtojai, ir degina benziną, už kurį irgi sumokėjo mokesčių mokėtojai, yra papildomas ironijos lygmuo.
Kai kurie turtingiausi žmonės patyliukais jau pasitraukė iš Lietuvos. Viduriniokai irgi juda, ką rodo emigracijos rodiklis. Girtuokliai niekur nevažiuos, nes jiems ir čia gerai užsiimti jų pagrindine veikla.
Naujausi pasiūlymai – viduriniokų atlyginimus apmokestinti dar daugiau, įvedant progresinį mokesčių tarifą jau nuo 1267 eurų, gaunamų „į rankas”. Tai – neabejotinai tik pradžia. Ateityje suma mažės, o tarifas didės, to politikai net neslepia. Juolab, kad ne per seniausiai skambėjo siūlymas uždirbančius 888 eurus apmokestinti 25 proc. tarifu. Neabejoju, kad įsijungus socialistiniam lenktyniavimui, greitai išgirsime dar „progresyvesnių“ pasiūlymų.
Kai kurie turtingiausi žmonės patyliukais jau pasitraukė iš Lietuvos. Viduriniokai irgi juda, ką rodo emigracijos rodiklis. Girtuokliai niekur nevažiuos, nes jiems ir čia gerai užsiimti jų pagrindine veikla. Politikai irgi niekur nevažiuos, nes niekur kitur nei Lietuvoje politikais jie netaps. Liūdna, bet televizoriaus pranašystės gali ir išsipildyti: liks tinkantys tik „Farams“ ir politinių diskusijų laidoms. Tik kas sumokės už pirmųjų gėrimą ir už antrųjų automobilius?
O dabar rimtai. Ką valdžia gali, tiksliau – privalo, padaryti, kad viduriniajai klasei apsimokėtų gyventi Lietuvoje? Pirma – jokių naujų mokesčių. Atvirkščiai – nuosekliai ir kiekvienais metais mažinti mokestinę naštą tiems, kurie sumoka už savo ir kitų viešąsias paslaugas.
Antra, neapmokestinti taupymo, kaupimo, investicijų ar bet kokio kito veiksmo, kuriuo žmogus už paslaugas – mokslą, gydymą, pensiją – ruošiasi susimokėti pats, o ne reikalauti, kad sumokėtų kiti.
Trečia, leisti žmonėms planuoti savo finansus. Reikia sudaryti galimybę žmonėms patiems lanksčiu grafiku susimokėti mokesčius. Apskritai, mokesčių sistema turi būti patogi tiems, kas sumoka mokesčius, o ne tiems, kas juos surenka.
Ketvirta, naudojantis valstybės teikiamomis paslaugomis, tie, kurie daug prisidėjo, turėtų būti traktuojami kitaip, nei tie, kurie už nieką niekada nemoka. Sumokėjai daug „Sodros” pensijų draudimo? Tavo pensija turėtų būti didelė. Daug sumokėjai už valdišką sveikatos draudimą? Turėtum gauti bent didesnį pasirinkimą nei tas, kuris nemokėjo nieko. Tai būtų ir teisinga, ir efektyvu.
Priešingu atveju – kam mokėti, jei vis tiek viską gauni už dyką? Kam stengtis, dirbti ir plėšytis, jei patogiau yra tiesiog nieko nedaryti. Nereikės nei sukti galvos dėl atlyginimo, nei bijoti, kad politikai kažką iš tavęs atims. Bet iš ko tada gyvensime?
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.
