Referendumu siekiama savininkams uždrausti parduoti žemę užsieniečiams, nusavinti žmonėms priklausančius miškus. Be to, tokiems klausimams – kur kasti ir kur naudoti žvyrą – rengti referendumus. „Saugiklių“ įstatymu siekiama apsunkinti žemės ūkio žemės Lietuvos piliečiams pardavimą, neleisti vystytis Lietuvos žemės ūkio įmonėms. XXI amžius, Europos Sąjunga ir judėjimo laisvė? Pamirškite.
„Saugiklių“ įstatymo projektas draudžia net Lietuvos piliečiams judėti Lietuvoje. Esi registruotas Šiauliuose, bet nori pirkti žemę Vilniaus rajone? Negalima. O net jei ir persiregistruosi, tau kelią užkirs vietinių politikų ir žemės savininkų komisijos, kurios nuspręs, kas kam gali parduoti savo žemę. Belieka laukti, kol „saugant kaimą“ kaimo žmonėms bus uždrausta keltis į miestą.
Žemę jis galės parduoti ne pirkėjui, kuris pasiūlys daugiausiai, o pirkėjui, kurį patvirtins komisija. O komisijos patvirtintų pirkėjų – vos keli (o gal tik vienas). Geresnio būdo, kaip iš bėdos prispausto žmogaus pusvelčiui perimti turtą, net nesugalvosi.
Spekuliacijos apie meilę žemei
Visa tai yra motyvuojama tuo, kad Lietuvos žmones ir žemę reikia apginti nuo „spekuliantų“ ir „užsieniečių“. Kad šie neatvažiuotų iš Berlyno ar kur kitur ir neišviliotų iš žmonių brangiausio turto – žemės.
Ar Lietuvos piliečiai vertina žemę? Vienareikšmiškai. Pasižiūrėkite, kokiomis vargingomis sąlygomis kartais gyvena seni žmonės, bet žemės jokiu būdu neparduoda. Laiko. Sau, vaikams, anūkams. O kur dar ekonomistų nuolat pabrėžiama lietuvių meilė nekilnojamam turtui ir plytoms? Įvertinus visus šiuos veiksnius, kalbos apie tai, kad užteks kokiam vokiečiui atvažiuoti į kaimą, numesti keletą eurų ir visi kaimo žmonės išsiparduos žemę, pradeda kelti šypseną. Tai tiek pat tikėtina, kaip mintis, kad poryt Vilniaus pensininkai užstatys butus, pasiims paskolas ir ims spekuliuoti akcijų biržoje.
Tuomet ką ir nuo ko saugo „saugiklių“ įstatymų kūrėjai, logikos klaidas užkemšantys lyrika apie lietuvio meilę žemei? Juk jei žemė lietuviui yra brangiausias turtas, jis nepuls jo pardavinėti prieš tai devynis kartus nepagalvojęs. Ir jei jau pardavinės – tai, matyt, dėl to, kad labai reikia. Gal padėti vaikams, gal prispirtas bėdos. Bet tuomet „saugikliai“ atsisuks būtent prieš šį žmogų. Žemę jis galės parduoti ne pirkėjui, kuris pasiūlys daugiausiai, o pirkėjui, kurį patvirtins komisija. O komisijos patvirtintų pirkėjų – vos keli (o gal tik vienas). Geresnio būdo, kaip iš bėdos prispausto žmogaus pusvelčiui perimti turtą, net nesugalvosi.
Spekuliacijos dirvonuojančios žemės tema
Yra ir kitas argumentas, kodėl visa tai daroma. Neva, jei nebus „saugiklių“, dalis Lietuvos žemės stovės nedirbama. „Saugiklininkai“ sako, kad jei įsigijai žemės ūkio žemės, tai privalai ją dirbti. Jei kam tai atrodo pagrįstas ir logiškas reikalavimas, nepamirškite, kad lygiai tiek pat „logiškas“ ir „pagrįstas“ būtų reikalavimas nusipirkus būstą jame gyventi, įsigijus automobilį – juo važinėti, o televizorių – žiūrėti.
Bet tebūnie. Tarkime, kad sutariame – žemės ūkio žemė turėtų būti dirbama, o joje auginama žemės ūkio produkcija. Bet kodėl tas pats žemės ūkio įstatymas sudaro kliūtis tuo užsiimti žemės ūkio bendrovėms? Įmonėms, kurios yra suinteresuotos dirbti žemę ir auginti produkciją? Juk kas jau kas, bet pelno siekiantys verslininkai tikrai užtikrins, kad kiekvienas plotelis būtų suartas, užsodintas ir neštų pelną.
Tas pats „saugiklių“ įstatymas neleidžia Lietuvos įmonei turėti daugiau nei „2 km ant 2,5 km” žemės ploto. Kitaip tariant, nori daugiau auginti – žemę gali tik nuomotis. Tai tas pats, kas drausti pramonės įmonėms įsigyti stakles, mašinas ar kitus gamybai būtinus įrenginius ir liepti juos nuomotis. Kaip galima galvoti apie ilgalaikę plėtrą ir investicijas, jei įmonės nėra užtikrintos, ar apskritai turės kur sėti ir pjauti? Galiausiai, jei neįtikina ekonominiai plėtros argumentai, pagalvokite iš protingo šeimininko pozicijos. Kas labiau rūpinasi namu – nuomininkas ar savininkas?
Spekuliacijas nubraukus
Ryškėja keletas tikrųjų motyvų, dėl kurių „saugiklių“ įstatymas skinasi kelią. Pirma, dalis politikų kažkodėl yra įsitikinę, kad jei bus priimtas „saugiklių“ įstatymas, žmonės neateis į referendumą. Kiek tokia prognozė yra pagrįsta, yra klausimas politikų protui. Kiek toks elgesys yra sąžiningas – klausimas politikų sąžinei. Kodėl žmonės, norintys balsuoti už draudimą parduoti žemę užsieniečiams, turėtų pasitenkinti tuo, kad žemės neleidžiama pirkti Lietuvos piliečiams?
Susidaro įspūdis, kad kažkas naudojasi susidariusia sumaištimi ir bando į įstatymą prastumti tik sau naudingas nuostatas.
Antra, dauguma „saugiklių“ neturi nieko bendro su žemės nepardavimu užsieniečiams. Pradedant ribojimu turėti daugiau nei 500 hektarų ir baigiant nuostatomis, kaip valstybė turėtų skatinti kooperatinį ūkį. Susidaro įspūdis, kad kažkas naudojasi susidariusia sumaištimi ir bando į įstatymą prastumti tik sau naudingas nuostatas.
Trečia, įvairiose diskusijose kai kurie ūkininkai atvirauja, kad jie norėtų įsigyti žemės, bet nenori daug už ją mokėti. Kai kurie politikai juos patikina, kad būtent šiuo tikslu ir draudžiama įsigyti žemės užsieniečiams ar siūlomas „saugiklių“ įstatymas. Jokiu būdu neteigiu, kad tai yra visų ūkininkų ar politikų pozicija. Bet būtent tokį poveikį – t. y. žemės kainos kritimą – turėtų tiek referendumas, tiek žemės „saugikliai“. Logika čia gana paprasta: dirbtinai sumažinus potencialių pirkėjų ratą, pardavėjams tenka nuleisti kainą. Žmonės, prispirti bėdos, žemę bus priversti parduoti ne rinkos kaina, o tokia, kurią pasiūlys „komisijų“ patvirtinti pirkėjai.
Ketvirta, žmonės yra bauginami „spekuliantais“, kurie neva žemes supirks pusvelčiui, o pardavinės brangiai. Bet „saugiklių“ įstatymas ne tik nesutramdys tikrų ar tariamų „spekuliantų“ žeme, bet atvirkščiai – kaip tik sudarys sąlygas žemę iš bėdos prispirtų žmonių nupirkti pusvelčiui.
Atsakykite sau sąžiningai į du klausimus. Pirma, kada pardavėjas turi daugiau teisių: kai jis gali parduoti prekę, kam nori, ar kai pirkėjų ratas yra apribotas? Ir antra, kas išloš priėmus „saugiklių“ įstatymą? Paprastas žmogus, negalintis pasiskolinti, neturintis ryšių su „komisijomis“ ir gal net nežinantis, kas tiksliai parašyta „saugiklių“ įstatyme? Ar taip vadinamas „spekuliantas“, t. y. žmogus, valdantis daug informacijos, turintis priėjimą prie finansinių išteklių, politikų ar „komisijų“? Jei „spekuliantai“ Lietuvoje yra problema, tai „saugiklių“ įstatymas jiems daro didelę paslaugą.
Tad nubraukus visas spekuliacijas, belieka vienas paprastas klausimas politikams. Kieno interesus gina „saugiklių“ įstatymas? Žmonių, turinčių pinigų ir norinčių žemę įsigyti pigiau? Ar žmonių, kuriems taip trūksta pinigų, kad jie net pasiryžę parduoti žemę?
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
