Nepasitenkinimo būtų labai daug. Prekybos centrus ir gamintojus krėstų ne viena konkurencijos priežiūros tarnyba. Seimas spirgėtų nuo iniciatyvų „pažaboti spekuliantus“. Kandidatai į prezidentus lenktyniautų, kuris rūsčiau pagrūmos.
Bet gi šiuo metu vyksta labai panašūs dalykai. Tik susitarė ne prekybos centrai, o politikai. Jie nusprendė, kad maisto produktai, esantys plastikinėse pakuotėse (vanduo, sultys, nealkoholiniai gėrimai), bus apie 35 centus brangesni. Jei butelį išsaugosi ir atneši atgal į parduotuvę – 35 centus atgausi. Paprastai tariant, su plastmasiniais buteliai reikės elgtis taip pat, kaip su stikliniais alaus buteliais. Lietuvoje įvedinėjama depozito sistema.
Bet tai dar ne viskas. Parduotuvės turės išleisti dešimtis tūkstančių litų plastikinių butelių surinkimo aparatams. Dideli prekybos tinklai dar susitvarkys, mažesniems – bus sunkiau. Išlaidos (60–90 mln. litų) vienaip ar kitaip pereis į kainas vartotojams. Jei visoms parduotuvėms vienu metu padidėja išlaidos, tai kainų mažėjimo tikėtis būtų naivu.
Susitarė ne prekybos centrai, o politikai. Jie nusprendė, kad maisto produktai, esantys plastikinėse pakuotėse (vanduo, sultys, nealkoholiniai gėrimai), bus apie 35 centus brangesni.
Ši ir kitos panašios iniciatyvos (pvz., rūšiavimo) remiasi keliomis mintimis, kurios gerai veikia ant popieriaus, bet realybėje – nebūtinai.
Pirma mintis: „atsiras depozito sistema – niekas nebeterš gamtos, ežerų pakrančių“. Teoriškai – taip. Tokia ir yra depozito sistemos esmė: tuščio butelio kaina yra „užkelta“ tiek, kad jį apsimokėtų ne išmesti, o „priduoti“.
Bet negi sąžiningai manote, kad tie, kas išvykose pakrantėse palieka krūvas šiukšlių, į maišelius ir į pridavimo punktus neš tuščius butelius, nes juos motyvuos 35 centai? Tie, kas nešiukšlina, nešiukšlina ir dabar. Tų, kas šiukšlina, 35 centai tikrai neprivers pasitaisyti.
Miestuose ir parkuose tuščių stiklinių butelių nesimėto ne todėl, kad ten gėrimus vartojantys žmonės susirenka savo tarą ir atneša į parduotuvę. Juos surenka butelių rinkimu užsiimantys žmonės.
Didele dalimi jau dabar veikianti stiklinių butelių depozito sistema laikosi būtent ant šių žmonių. Pagarba jiems. Bet šie žmonės butelius renka miestuose, t. y. ten, kur koncentruojasi daug atliekų. Tikėtis, kad jie klaidžios atokiomis pakrantėmis ir it grybų ieškos plastmasinių butelių yra nerimta. Apskritai, gal tuos žmones įdarbinti tuščių butelių (ir kitų šiukšlių) surinkėjais būtų sąžiningiau ir pigiau?
Antra mintis yra moralinė: „perauklėsime žmones – jie perdirbs daugiau antrinių žaliavų“. Visos valdžios sugalvotos atliekų tvarkymo sistemos – depozito, rūšiavimo ir pan. – remiasi mintimi, kad žmones reikia „perauklėti“.
Kodėl visų rūšių valdžios mano, turinčios moralinę teisę „auklėti“ suaugusius žmones apie ekologiją? Kuomet visi valdžios atstovai (įskaitant ir europarlmentarus) persės iš brangių automobilių ant dviračių, vietoje skrydžių į Briuselį rinksis autobusus ir gyvens būstuose, kur vienam žmogui tenka 25 kvadratiniai metrai (Lietuvos vidurkis), tuomet gal kažką apie ekologiją iš moralinės pusės politikai ir galės sakyti. Nors tada irgi reikės priminti, kad autobuso bilietas, dviratis ir būstas, greičiausiai, nupirkti už mokesčių mokėtojų pinigus.
O iki tol vietinių ir europinių politikų pamokslai apie ekologiją kelia pyktį ir susierzinimą. Aišku, gamtą ir savo aplinką saugoti ir švarinti reikia, tik, deja, centralizuoti valdžios sprendimai – ne ką tepadeda.
Jei jau prakalbome apie moralinį aspektą, paskaičiuokime. Kurie gėrimai plastmasinėje taroje pabrangs labiau? Už tą, kuris kainavo 0,99 Lt, dabar kasoje reikės mokėti 1,34 Lt. Tas, kuris kainavo 4,79 Lt, dabar kainuos 5,14. Pirmu atveju – ženkliai daugiau, antru atveju – net nesijaučia.
Išvada paprasta, jei esi mažų pajamų žmogus, nuotaika genda du kartus: limonadas – brangesnis, ir dar į parduotuvę turi vilkti maišą tuščių „bambalių“.
Taigi, tuos žmones, kurie gali įpirkti tik pigesnius gėrimus, pokyčiai palies daug skaudžiau nei pasiturinčius. Ir tie, kas į prekybos centrą atvažiuoja prabangiu automobiliu (ir jį stato per dvi vietas), tikrai neprisikraus bagažinės tuščios plastmasinės taros ir nestovės prie taros supirkimo aparatų. Išvada paprasta, jei esi mažų pajamų žmogus, nuotaika genda du kartus: limonadas – brangesnis, ir dar į parduotuvę turi vilkti maišą tuščių „bambalių“.
Trečia mintis: „panaudoti pakuotes antrą kartą – ekonomiškai apsimoka“. Turbūt verslininkai pasakytų „priklauso nuo daug veiksnių“. Stiklinius butelius – galbūt. Bet juk plastmasinių butelių antrą kartą niekas nenaudos kaip butelių.
Plastikiniai buteliai bus perdirbami į sintetinius audinius ar kitas žaliavas. Technologiškai – įmanoma ir padaroma. Iš ekonominės pusės? Pirkti plastmasinius butelius po 35 ct už vienetą (apie 23 Lt/kg), juos transportuoti, plauti, rūšiuoti pagal spalvą ir perdirbti į žaliavą? Ar tiesiog nusipirkti jau paruoštos PET žaliavos už mažiau nei 10 Lt už kilogramą?
Taigi, depozito sistemoje, 35 ct už plastmasinį butelį neturi nieko bendro su tuo, kiek tas butelis iš tikro yra vertas. Tikro ekonominio atsiperkamumo čia nėra. Yra tik dirbtinis: valdžia priverčia žmogų pirkti ir parduoti plastmasinį butelį už dirbtinai aukštą kainą.
Ketvirta, ir, ko gero, labiausiai pagrįsta mintis: „už šiukšlių tvarkymą reikia susimokėti“. Dėl principo sunku ginčytis. Bet reikia paklaust, kiek susimokėti.
Nepamirškime, kad kiekvieną mėnesį mes jau mokame už šiukšlių išvežimą ir tvarkymą. Pavyzdžiui, kuomet perkame buities techniką, atliekų tvarkymas jau yra įskaičiuotas į prekės kainą. Ar gyventojams atpigs mėnesiniai mokėjimai už šiukšlių tvarkymą, kuomet bus įdiegta depozito sistema? Ir apskritai, ar dėl visokių papildomų mokėjimų už būsimų šiukšlių tvarkymą ar šiukšlių rūšiavimą, gyventojams atpigo šiukšlių tvarkymas?
Tai yra svarbu. Jei depozito, rūšiavimo ir panašios sistemos veikia ir iš bendro šiukšlių kiekio pašalina stiklinius, plastmasinius butelius ir panašias atliekas, tai, logiškai mąstant, turėtų mažėti ir suma, kurią gyventojai moka už šiukšlių išvežimą. Ir atvirkščiai, jei tokios sistemos neveikia arba veikia nepakankamai efektyviai, tai kam valdžia verčia žmones jomis naudotis? Nes patenkinamos kažkieno „žaliosios“ ambicijos?
Galiausiai, rūšiavimas ar depozito sistema nėra vienintelis būdas naudingai panaudoti šiukšles. Juk šiukšles skirstyti galima ne tik verčiant žmones tempti tuščius „bambalius“ į parduotuves ar liepiant apsistatyti trimis skirtingomis šiukšlių dėžėmis.
Galvoti, kad valdžia turi teisę keisti žmonių elgesį, yra amoralu. Galvojant apie šiukšlių tvarkymą, negalima ignoruoti, kiek žmonėms tai kainuos.
Šiukšles galima rūšiuoti ir pačiame sąvartyne pastačius rūšiavimo įrenginius, kurie atskiria metalą, plastiką stiklą ir pan. Juk vienaip ar kitaip teks perrūšiuoti ir per depozito sistemą surinktą plastiką ar iš įvairiaspalvių konteinerių surinktas šiukšles.
Niekas nesiginčija, kad šiukšles tvarkyti reikia. Žmonės tai puikiai supranta. Klausimai ir problemos prasideda tuomet, kai valdžia ateina ir sako: „O dabar bus taip“. Priversti visus žmones elgtis taip, kaip sugalvojo politikai yra neįmanoma.
Galvoti, kad valdžia turi teisę keisti žmonių elgesį, yra amoralu. Galvojant apie šiukšlių tvarkymą, negalima ignoruoti, kiek žmonėms tai kainuos. Bet, atrodo, kad sprendimų priėmėjams dažnai svarbiau yra visai kiti dalykai. Vieni galvoja apie tai, ar nenubaus ES, kiti – labai nori auklėti suaugusius žmones ir nurodyti, kaip jiems elgtis.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
