Mūsų miestuose yra gausu apleistų, netvarkomų pastatų, bet jų savininkai puikiai žino, kad būdų priversti sutvarkyti nekilnojamą turtą yra mažai, o ir tie patys nėra labai efektyvūs. Apgriuvę namai ir aptrupėję balkonai yra ne kur nors laukuose, jie yra miesto aikščių ir gatvių dalis. Antra vertus, miesto viešosios erdvės, aikštės, skverai, gatvės yra bendrieji ištekliai (angl. common pool resources), kurie yra kuriami ir naudojami visų miesto gyventojų. Taigi, ta netvarkoma nuosavybė tampa ne tik savininko, bet ir miestiečių problema.
Mums visiems tvirtai įkalta į galvą, kad nuosavybė yra arba privati, arba visuomeninė, kaip mėgstama sakyti, „valstybinė“.
Pasaulyje jau kurį laiką vyksta intensyvios diskusijos bei kuriami projektai apie tai, ką daryti su apleistais ir netvarkomais statiniais. Ar juos vis dar saugo šventa privačios nuosavybės teisė, ar tai jau tampa miesto, rajono, kvartalo gyventojų bendru reikalu? Vienas iš tokių projektų yra „Interreg“ projektas ABCitiEs, kurio dalyviai iš Mančesterio, Vilniaus, Atėnų ieško atsakymų į klausimus, kaip suderinti verslo, gyventojų, savivaldos ir kitų suinteresuotų grupių interesus bei kaip padaryti, kad miesto rajonai taptų patogesni, gyvybingesni tiek, visų pirma, vietiniams gyventojams, tiek turistams. Ne, niekas nesiūlo nekilnojamo turto nacionalizacijos ir grįžimo į komunizmo (anti-) utopiją.
Privati nuosavybė yra neliečiama, tai Lietuvos Konstitucijos nuostata, tačiau Vakarų demokratijų konstitucinė praktika yra įvairi. Mums visiems tvirtai įkalta į galvą, kad nuosavybė yra arba privati, arba visuomeninė, kaip mėgstama sakyti, „valstybinė“. Tai atrodo paprasta ir natūralu, kaip diena ir naktis, ar yra juoda ir balta spalvos. Ar gali būti kaip nors kitaip? Pasirodo gali. Jeigu žiūrėsime į miestą kaip į bendrųjų išteklių sistemą, atsiranda socialinė nuosavybės funkcija. Kitaip tariant, savininkas negali bet kaip elgtis su savo nekilnojamu turtu, jis privalo jį naudoti produktyviai ir netgi leisti bendruomenei kai kuriais atvejais naudotis jo nuosavybe. Kitaip tariant, valstybė gali ir privalo pareikalauti, kad būtų atsisakyta kai kurių nuosavybės teisių siekiant, kad nuosavybė būtų produktyvi ir atliktų socialinę funkciją.
Akivaizdu, kad mūsų miestuose reikia rimtų viešųjų erdvių tvarkymo pokyčių.
Tik neskubėkime su išvadomis, kad tai grynas socializmas, kurio mes jau atsikandome ir daugiau „niekas nieko niekam nieką nė su niekuo – niekada“. Nepatikėsite, bet tokia nuosavybės nuostata yra įtvirtinta daugelio pasaulio šalių konstitucijų. Pavyzdžiui, Italijos Konstitucijos 42 straipsnyje, be kita ko, rašoma „privati nuosavybė gali būti ribojama, siekiant užtikrinti jos socialinę funkciją ir siekiant, kad ji būtų prieinama visiems“. Na gerai, italai visada buvo užkietėję kairuoliai. Prašome, kitas pavyzdys. Vokietijos Konstitucija, priimta 1949 metais, kuriama prižiūrint šalims nugalėtojoms – JAV, D. Britanijai ir Prancūzijai. Jos 14.2 straipsnis sako „nuosavybė implikuoja įsipareigojimus. Ji turi tarnauti viešųjų gerybių kūrimui“. Vėl tas pats, vėl pasikėsinimas į „šventąją karvę“! Tai negali stebinti, nes šis požiūris turi gilias ir senas tradicijas ir nieko bendro nei su komunizmu, nei su valstybine gamybos priemonių nuosavybe. Vienas iš socialinės nuosavybės funkcijos idėjos autorių buvo mūsų kraštuose mažai žinomas prancūzų teisininkas Leonas Duguit. Jis savo požiūrį išdėstė šešiose paskaitose, kurias perskaitė 1911 metais Buenos Airėse. Anot Duguit, savininkas negali daryti su savo nuosavybe bet ko, kas jam šauna į galvą. Jis privalo nuosavybę naudoti produktyviai, todėl valstybė turi ginti nuosavybes teises tiek, kiek ta nuosavybė atlieka socialinę funkciją. Akivaizdu, kad mūsų miestuose reikia rimtų viešųjų erdvių tvarkymo pokyčių. Bet, kaip teigia pokyčių valdymo profesionalai, norint kad pokytis įvyktų, visų pirma, turi pasikeisti požiūris ir nuostatos.
Žilvinas Židonis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo fakulteto Viešojo administravimo instituto docentas.
