Šiandien, gruodžio 10-ąją, minime Tarptautinę žmogaus teisių dieną. Žmogaus orumą ir laisvę ginantys įstatymai vystėsi kartu su mūsų valstybės Nepriklausomybe, o daugiau nei per du dešimtmečius jie buvo keičiami ir tobulinami.
Nors teisiniai mechanizmai ginti žmogaus teises yra sukurti, tačiau, mano nuomone, vis dar turime ne mažai problemų su teisės normų įgyvendinimu.
Gyvename XXI amžiuje, tačiau vis dar egzistuoja vergovė ir žmonių išnaudojimas, kuris moderniame amžiuje pasireiškia vis naujomis formomis. Mergaitės ir moterys gabenamos į užsienį dirbti prostitutėmis, vaikai vežami vogti ir elgetauti, suaugę vyrai išnaudojami darbui nežmoniškomis sąlygomis. Taigi anksčiau prekybą žmonėmis siejome tik su prostitucija, tačiau nusikaltėliai nesnaudžia ir ieško vis naujų pasipelnymo būdų.
Nežmoniškomis sąlygomis užsienio fermose ar ūkiuose dirbantys kraštiečiai dažnai net nesupranta, kad pateko į vergiją.
Išryškėja dar viena problema – žmonės, o ypač vaikai, nežino arba nesupranta kokios yra jų teisės, kas ir kaip jas galėtų apginti.
Vogti, elgetauti ar narkotikus platinti verčiami nepilnamečiai dažnai nesuvokia, kad daro nusikaltimą ir, kad neturi paklusti suaugusiųjų piktavališkiems paliepimams. Jie negali atsakyti už savo nusižengimus, o tuo dažnai naudojasi juos nusikalsti verbuojančios gaujos.
Nežmoniškomis sąlygomis užsienio fermose ar ūkiuose dirbantys kraštiečiai dažnai net nesupranta, kad pateko į vergiją. Žinome ir tokių atvejų, kuomet svetimų kraštų ūkiuose dirbę žmonės neturėjo galimybės pavalgyti, išsimiegoti ar nusiprausti. Jie nė karto nesiskundė ir nebandė savęs apginti. Liūdna pripažinti, kad šie vyrai nežinojo turintys tam teisę. Nežinojo, kad turi teisę nusiprausti, turi teisę būti sotūs, turi teisę į poilsį – jie nežinojo, kad turi ginti savo garbę, laisvę ir orumą.
Ne ką mažiau jaudina ir smurto artimoje aplinkoje tematika. Tai dar viena XXI amžiaus rykštė, kurios aukomis dažniausiai tampa moterys. Kyla vienas klausimas – kiek iš jų žino, kad turi teisę į saugią aplinką ir ramų gyvenimą? Kiek iš jų iki šiol tyli ir nepraneša apie kasdienę prievartą?
Nepamirškime ir vaikų, kurie stebi, kaip šeimoje skriaudžiama mama, sesė, brolis, o galbūt netgi tėtis. Negalime leisti, kad vaikai augtų galvodami, jog toks šeimos modelis normalus, kad tylėti ir kęsti smurtą – priimtina. Vaikai, matydami agresiją namuose, išmoktą bendravimo modelį perkelia į mokyklas, gatves, žaidimų aikšteles. Privalome reaguoti į esamą padėtį ir užkirsti kelią mažiesiems tapti kita smurtautojų karta.
Keičiantis laikmečiams, visuomenė susiduria su vis kitokio tipo reiškiniais, tad būtina nuolat tobulinti sukurtą įstatymų bazę. Juk buvo metas, kuomet vaikas nebuvo laikomas prekybos žmonėmis auka, jei savo valia sutikdavo užsiiminėti prostitucija. Priimtos pataisos šią situaciją kardinaliai pakeitė.
Mes vis dar turime problemų ir apie jas privalome kalbėti garsiai. Gyvename XXI amžiuje, tad žmonės turi žinoti, kad turi prigimtines teises ir, kad valstybėje yra sukurti teisiniai instituciniai mechanizmai žmogaus teisėms ginti.
Statistika rodo, kad per ketverius metus pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje išaugo kone 42 procentais. Didžioji dalis besikreipiančiųjų, net 79 procentai, – moterys. Tad mano nuomone, esame teisingame kelyje. Reikia pasidžiaugti, kad nors ir nepakankamai, bet vis daugiau žmonių ima kovoti už savo teises.
Kuo daugiau nukentėjusiųjų praneš apie agresiją namuose, vergovę ar kitas problemas, tuo didesnė tikimybė, kad jie bus išgelbėti. Be to ir smurtautojai nebesijaus tokie drąsūs, kai apie jų veiksmus taps žinoma ir už juos reikės atsakyti. Juk sunkiausia padėti tiems, kurie tyli. Netylėkime, kalbėkime, nesigėdykime ir ieškokime pagalbos.
Zita Žvikienė yra Seimo Darbo partijos frakcijos narė, Žmogaus teisių komiteto pirmininkė