...
2018 metais, minint 100-tąsias Vasario 16 metines, Vytauto Didžiojo universiteto nebelieka.
Gyvenimo ironija. Pasirodžius aukštojo mokslo pertvarkos fragmentams, fatališkas ironijos įspūdis tik sustiprėja. Vienos didžiosios partijos vadovas džiaugiasi KTU stiprėjimu (suprask, Vytauto Didžiojo universiteto nebelieka), švietimo ministrė kalba apie kažkokį mistinį Lietuvos universiteto variantą Kaune (toks savotiškas istorijos klastojimas apsukant laiko kryptį, apie kurį viename iš savo tekstų yra minėjęs filosofas Leonidas Donskis) ar vieno universiteto rektorius pateikia neadresuotą kaltinimą valstybinio požiūriu trūkumu (valstybininkai dabar „sutvarkys“ Lietuvą). Tai tik keli balsai simfonijoje (per daug gerai ir kryptingai skamba, kad būtų galima pavadinti kakofonija).
Puiki medžiaga sąmokslų teorijų produkavimui, pasiruošiant apkaltinti visus. Būtų per daug lengva taip aiškinti. Akivaizdu, kažkas neišmoko ir nesuprato istorijos pamokų, bet gal tai buvo kryptingas sovietmečio istorinės atminties naikinimo rezultatas? Filosofas Leonidas Donskis su Zygmuntu Baumanu knygoje „Moral Blidness: the Loss of Sensitivity in Liquid Modernity“ aptarinėja istorinės atminties praradimą ir jo sukeliamas pasekmes. Istorinė atmintis yra ypatingai svarbi gebėjimui suvokti pasaulio visumą bei ugdyti jautrumą. Anot, Leonido Donskio, žmogus praradęs istorinę atmintį tampa nepajėgus kritiškai vertinti save ir aplinkinį pasaulį. Tuo pačiu, žmogus, praradęs individualumo galią bei bendrystę su kitais, negeba morališkai ir politiškai jautriai reaguoti.[1] Nebeturi nei moralinio nei politinio jautrumo. Ypatingai, istorijai ir paveldui.
Tai iš dalies paaiškintų iniciatorių ir rėmėjų moralinį, šiuo atveju ir istorinį, aklumą. Ko gali būti vertas kaltinimas valstybinio požiūrio trūkumu, kai Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis atranda Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės aktą ir į Lietuvą atnešė džiaugsmą bei istorijos pojūtį, jog dar egzistuoja jungtis tarp dviejų Respublikų: Kovo 11 ir Vasario 16? Ko vertas istorijos klastojimas pateikiant galimybę suformuoti Lietuvos universitetą, kai Vytauto Didžiojo universitetas yra tiesioginė paveldėtoja, istorijos tesėja? Ko vertas sumanymas palikti KTU (suprask, stipriausias universitetas, nes brutali jėga – geriausias argumentas) Kaune, prijungus kitus universitetus, išskyrus LSMU?
Pasigirsta skeptikų klausimas – nejaugi pavadinimas toks svarbus? Bandyčiau atsakyti taip. Pavadinimas, dėka istorijos, savyje turi moralinį krūvį. Tiksliau – įsipareigojimą. Vytauto Didžiojo universitetas tai ne tik pavadinimas, bet tai yra tradicija ir kultūra. Laisvo žmogaus laisvos studijos, kiek tai įmanoma dabartinėmis kontrolės sąlygomis. Universitetą sudaro akademinė bendruomenė, kuri būdama būtent Vytauto Didžiojo universiteto bendruomene, įsipareigoja sau puoselėti ir tęsti Mykolo Riomerio, Stasio Šalkauskio, Mykolos Biržiškos universitetą. Tų žmonių, kurie padėjo pagrindą atkurti Kovo 11-osios Lietuvos Respubliką.
Akivaizdu, jeigu kam nors norisi ieškoti teisingumo, tokiu teisingumu gali būti tik istorinis. Jeigu lemta Kaune egzistuoti tik vienam universitetui, be abejonių, tai turėtų būti Vytauto Didžiojo universitetas. Tik ar dar liko istorinę atmintį išsaugojusių žmonių, turinčių galią?
[1] Z. Bauman, L. Donskis, Moral Blidness: the Loss of Sensitivity in Liquid Modernity, Polity, Cambridge, 2013, p. 28.
Žygimantas Menčenkovas yra Vytauto Didžiojo universiteto Praktinės filosofijos magistrantas.