Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas jai ištiesė pagalbos ranką, mainais už įsipareigojimą ne tik stiprinti išorinių sienų kontrolę, bet ir sustiprinti ES, suformuojant nuosaikų eurozonos biudžetą, stiprinant ES karinę galią. Tuo tarpu daugybė politinių priešų džiūgaudami laukė politinės A.Merkel pabaigos.
Sunku vienu žodžiu apibūdinti visus Merkel kritikus, bet vis dėlto dažniausiai jie nemėgsta pačios Europos. Kartais šie kritikai įsijungia į Kremliaus chorą – to paties Kremliaus, kuris savo bombardavimas Sirijoje ir nestabilumu Artimuosiuose rytuose padarė viską, kad pabėgėliai kuo gausiau pasiektų Vokietiją ir visą ES. Taigi viena ranka kritikai žarijas kursto, o kita ant to paties laužo senąją Europą degina. Tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, tiek ES viduje, tiek mūsų šalyje.
Paprastai tokiais atvejais pasiūloma investuoti į kairės ir dešinės radikalus, kurių skiriamasis bruožas – ne tik bendra neapykanta pabėgėliams, bet ir nuosaikumas dėl Kremliaus, nepagarba Europai ir europietiškosioms vertybėms. Kas galėtų paneigti, kad Putinas, ilgai ir nuosekliai bombarduodamas civilius taikinius Sirijoje, žudydamas vaikus ir moteris, sunaikindamas ten viską, sau nesukūrė milžiniškos ir vis didėjančios penktosios kolonos ES, kuri laimi vis naujose ES šalyse, kuria sąjungas ir koalicijas, įsitvirtina pačiose garbingiausiose ir galingiausiose pasaulio sostinėse?
Nepamirškime, kad iš esmės būtent Kanclerės A.Merkel lyderystės dėka ES šiandien nuosekliai išlaiko sankcijas Rusijai dėl šios valstybės agresijos prieš kaimynes. Tik dėl Kanclerės drąsios lyderystės Lietuvoje neįprastai greitai buvo dislokuotos Vokietijos vadovaujamos NATO sustiprintos priešakinės pajėgos.
Vokietijos kritikai čia pat teisėtai primins nepakankamai finansuojamą gynybą, atvertus kelius Nord Stream 2, tačiau ar kas iš šių kritikų įsivaizduoja Vokietiją, valdomą ne tik be A.Merkel, bet ir be krikdemų? Ar turime ranka numoti į Berlyną ir atiduoti jį Kremliui, ar patys privalome labai aktyviai dirbti Berlyne ir kitose ES sostinėse, kad mūsų perspektyvos supanašėtų?
Tikiu, kad A.Merkel išgyvens, o stipresnė ir atsparesnė ES taps dar efektyvesnė papildoma mūsų saugumo ir augančios gerovės garantija. Griežtesnis migrantų srautų valdymas ir parodymas, kad jiems nebus leidžiama piktnaudžiauti Vokietijos ar Švedijos dosniausia socialine parama, mažins paskatas jiems veržtis į ES. Be abejonės, pasiekti persilaužimą nebus lengva – septyniasdešimt milijonų pabėgėlių ir jų priglaudimas – tai milžinišką mastą, prilygstantį pabėgėlių skaičiui po Antrojo pasaulinio karo pasiekusi krizė, su kuria dar ilgai dorosis pasaulio galingieji.
Tuo tarpu jau gerą savaitę mūsų pačių Vyriausybė linksmai trimituoja, kad Lietuva neva persilaužimą jau pasiekė – pirmą kartą po gero dešimtmečio vieną gegužės mėnesį į šalį įvažiavimo daugiau žmonių, nei iš šalies išvažiavo! Norisi atsistoti, apsikabinti ir su kaimynu nusišluostyti susikaupusias džiaugsmo ašaras. Pagaliau. Drebančiu balsu ištarti – pagarba Premjerui ir visai vyriausybei. Tik akis bado keli maži faktai, kuriuos būtų gerai aparti.
- Lūžis pasiektas ne gausiau sugrįžtančių lietuvių skaičiumi, o vis masiškiau į šalį imigruojančių užsieniečių (pusė iš jų – ukrainiečiai, kurių imigracijos skaičiai į mūsų šalį per kelerius metus net patrigubėjo, šiuo metu kas antrą išvykstantį lietuvį iš esmės pakeičia ukrainietis). Ukrainą, kaip žinome, mes mylime, tačiau savo žmones turime mylėti dar labiau ir siekti, kad jų nereikėtų pakeisti ukrainiečiais bent jau tokiais grėsmingais mastais kaip šiuo metu. Įdomiausia, kad visa Vyriausybės energija šiuo metu nukreipta būtent į trečiųjų šalių piliečių atsivežimą, o ne į lietuvių susigrąžinimą ar normalių ekonominių, mokestinių sąlygų sudarymą, kad lietuviai neišvyktų (daugiau nei pusė lietuvių grįžtų, jeigu tokios sąlygos Lietuvoje būtų sudarytos).
- Nors vyriausybė „daro viską“, kad išvykusieji surastų kelią namo, tačiau URM surengtos ir Seimo Migracijos komisijai pateiktos apklausos dėka paaiškėjo, jog tik 7% apklaustųjų užsienio lietuvių teigė, kad jiems pakanka informacijos grįžimo ir reintegracijos į Lietuvą klausimais. Daugiau nei pusė užsienio lietuvių nėra girdėję apie Migracijos informacijos centrą „Renkuosi Lietuvą“, kuris teikia informaciją visais su grįžimu į Lietuvą susijusiais klausimais. Tikėkimės, kad Migracijos politikos reforma šią padėtį pakeis iš esmės, tačiau kol kas Lietuvoje neturime nė vienos galingos institucijos, kuri 24/7 padėtų tūkstančiams sugrįžtančių visais klausimais. Atskiros, beveik savanoriškais pagrindais vykdomos iniciatyvos, kelios „Kurk Lietuvai“ pareigybės ar keli šimtai tūkstančių eurų, kurie šiais metais numatyti „Globalios Lietuvos“ programai, niekaip situacijos nepakeis (palyginimui Lenkijos URM skiriama suma yra keturiasdešimt kartų didesnė). Žinant, kad tai paskutiniai metai prieš referendumą, vyriausybės trumparegiškumas stebina.
- Kas trečias užsienyje gyvenantis lietuvis sutiktų gyventi Lietuvoje, jeigu galėtų uždirbti1000-1500 Eur atlyginimą, kas ketvirtas – ir gaudamas iki 1000 Eur per mėnesį, o jei nuspręstų grįžti į Lietuvą, didesnė dalis rinktųsi gimtąjį miestą/savivaldybę (56%). Taigi galimybė susigrąžinti bent dalį išvykusių egzistuoja, jeigu sostinė dar labiau pasistengtų padėti investuotojams pasieki ne tik Kauną, bet ir atokesnius Lietuvos miestus ir regionus. Airiškas investicijų paieškos modelis, į šią veiklą įtrauktiant išeiviją, ieškant ne investicijų, o investuotojų, kilusių ir sugrįžtančių į regionus, manau, galėtų mums padėti prikelti regionus. Tauragės ir kitų miestų pavyzdys prisitraukiant investicijas į regioną pasaulio lietuvių dėka yra įkvėpiantis.
- Lieka iš esmės paskutinė sesijos savaitė, o Seimas taip ir nepritarė referendumo formuluotei, nesutarė dėl vieningos informavimo kampanijos. Baigiasi pirmasis vasaros mėnuo – vasaros, kuri bus paskutinė prieš referendumą – tuo tarpu miestų vasaros šventėse apie pilietybės išlaikymą kalba tik keli iki skausmo pažįstami politikai, kadangi kiti užsiėmę asmeninėmis vendetomis, tarpusavio tyrimo komisijomis ir korupcijos skandalais. Pradėję kampaniją rudenį jau ne daug nuveiksime, ją reikėjo pradėti daug anksčiau.
Europos Komisijos duomenimis, 2016 m. Lietuvos piliečių emigracija, palyginti su kitomis ES šalimis, buvo didžiausia. Kol kas padaryta labai mažai, kad ši tendencija pasikeistų. Vienintelis rastas būdas, kuris išoriškai keičia statistiką, – atvykstantys ukrainiečiai. Tuo tarpu artėjantis referendumas, žymiai didesnių lėšų skyrimas projektams, susijusiems su užsienio lietuviais (taip pat ir mokyklėlėmis) atskiros visą lietuvių reemigraciją koordinuojančios struktūros įkūrimas arba aiškus šios funkcijos perdavimas (būsimai Migracijos tarnybai?), kai reali parama investicijomis į regionus situaciją galėtų pakeisti iš esmės.
Pabaigiant A.Merkel dramą ir kritiką jai labai dažai supranti, kad per dažnai mėgstame kritikuoti kaimyną, pamiršdami pažiūrėti į savo daržą.
Žygimantas Pavilionis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
